Cube schrieb: > Ruta wrote: >> O dėl registruotų laiškų - tai čia Lietuvos paranoja. Vokietijos paštas > > Na cia truputi i lankas prirasei, del visko - ir del pasto, ir del > informavimo, ir del kalbos. Ne tai kad neteisybe, tiesiog savo buitinius > pastebejimus bandai taikyti teisinem savokom, kurios reiskia truputi ka > kita. Cia butu tas pats, jei uzsienietis pamates kad Lietuvoje > policininkai palieka saukimus i komisariata uzkistus uz valytuvo - > tikrai palieka, net diskusija ilgiausia del to buvo, po to visiskai > rimciausiai aiskintu - o zinokite Lietuvoje net pastu issiusti nereikia, > uztenka uz valytuvo uzkisti. Daug ka daro ir teismai ir policija > paprasciau, jei del tu aplinkybiu ginco nekyla, bet va jei iskyla, tada > jau ziurim kokie skolininko informavimo reikalavimai parasyti istatyme > (ir ne pranesimo apie skola, bet aplamai procesiniu dokumentu iteikimo). > O kad jie zenkliai skiriasi nuo Lietuvos - labai abejoju, nes tada oj > kokiu nesamoniu ten butu galima pridaryti. Aš gyvenu Vokietijoje... ir, įsivaizduok, esu net oficialų šaukimą į teismo posėdį (liudytoju) gavusi... paprastu paštu. Tiesą pasakius, pirmu momentu net nesupratau, kas čia per pisulka. Buvo ir kitokių atvejų... Nežinau, greičiausiai yra numatyti atvejai, kai būtinas siuntimas pasirašytinai, bet juk kol kas ėjo kalba tik apie tai, kad gavo ar negavo jis sąskaitas ar antstolių laiškus ir kaip tai būtų traktuojama teisme. Jeigu jau priėjom iki įstatymų, tai Vokietijos teismai turi teisę pristatyti oficialius dokumentus tik asmenims, turintiems Vokietijoje registruotą gyvenamąją vietą. Kadangi, žinoma, užsieniečiai jos neturi, viskas išsprendžiama labai paprastai: teismas paskiria tau tavo dokumentų gavėją ir jis yra to pačio teismo sekretorius. Žodžiu, perkelia per stalą. Ir nuo to momento tu esi - pagal įstatymus ir teismo akimis - "tinkamai informuotas". Ir tas, beje, visai nedžiugina, nes tuo laikas, kurį tas paskirtasis atstovas siunčia dokumentus tau į pas senelį į kaimą, jau skaičiuojamas į visokius įstatymnius terminus. Na, bet tai ne esmė: iki teismo čia juk dar neprieita, ir šioje stadijoje turime tik anstolių kontorą, kuri pagrasino teismu. Ir net ne esmė, teisūs jie ar neteisūs. Esmė dviejuose klausimuose: 1. Kokia tikimybė, kad, _nieko nedarant_, kaip siūlo dauguma čia pasisakiusių, visas reikalas numirs savaime be _jokių_ tolesnių pasekmių ir sąnaudų (laiko ir pinigų). Matau, daugumos nuomone, tokia tikimybė yra 100%. Prieš 10 metų būčiau sakiusi lygiai tą patį. Bet, žinote, krizė ne tik Lietuvoje... Ir todėl dabar, žinodama tiek vokiečių mentalitetą, tiek tam tikrus realaus darbo su tokiais dalykais pokyčius, vertinu tą tikimybę daug atsargiau... Gal kokia 90 %. O gal net dar mažiau. 2. Jeigu visgi tolesnės pasekmės yra: kiek tai man kainuos ir kuo tai baigsis? Dėl "kuo baisis" neturiu pakankamai kompetencijos ginčytis su tais, kurie teigia, kad "nieko mokėti nereikės". Žiūrint bendrai, taip atrodo, bet mes visgi nežinome visų aplinkybių ir kokius kozirius ištrauks iš rankovės "kita šalis". Bet tarkime - taip, viskas baigiasi tuo, kad ieškovai gauna špygą. Bet kiek tai kainuos iki to laiko? Visų pirma laiko ir nervų? Nu ką aš žinau, aš savo darbo valandą ir nervus tikrai brangiau vertinu, negu parašyti dvi eilutes atsakymo ir užklijuoti paprastą pašto ženklą... :)