Dėl tos įžangos dėstymo tai suprantu, kad yra tokia metodika, ne jis vienas taip daro. >1. Nepaisant to, kad yra visiška tiesa tai, kad žmonės šiandien laisva >valia renkasi dirbti mažiau, nes vertina papildomą atlyginimą mažiau nei >laisvą laiką, absoliuti dauguma vis tiek dirba, nes jaučia vienokį ar >kitokį kažkokių prekių ar paslaugų stygių. Todėl nelabai suprantu ką >reiškia terminas "perteklinė ekonomika". Tą perteklinės ekonomikos sąvoką aš tik bandau suformuluoti, kol kas tai daugiau idėja, suvokimas kad jis yra. Esmė tame, kad darbo našumas šiuo metu yra toks, kad dalis žmonių gali pagaminti praktiškai viską, ko reikia visiems (pvz. piliečiams valstybės mastu). Todėl atsiranda disproporcijos - dalis žmonių lieka be darbo ir be pajamų, dalis pagamina tiek būtinųjų prekių ir paslaugų, kiek negali sunaudoti. Komandinėje ekonomikoje šios disproporcijos sprendžiamos perskirstymu. Rinkos ekonomikoje tą sprendžia ekonominiai, arba vartojimo "dopingai". Iš verslo pusės tą atlieka marketingas ir paskolos, iš valdžios pusės - infliacija (kad kiltų mažesnis noras kaupti pinigus, o didesnis - išleisti ar investuoti) ir valstybės sukurtos darbo vietos (tai iš dalies irgi perskirstymas). Taigi, dalis vartojimo, taigi ir gamybos yra dirbtinai stimuliuojama, tai nėra vien natūralus žmonių pasirinkimas. Tas stimuliavimas, mano nuomone, pagilina ir krizes. Perteklinio vartojimo gausa labai neatspari žmonių lūkesčių pokyčiams. Kai nebepakanka marketingo palaikyti tą žmonių perteklinį vartojimą, valstybė naudoja Keinso siūlomas fiskalines priemones. Žmogus turi natūralų polinkį kaupti pinigus (atsidėti juodai dienai, investuoti). Bet pinigų kaupimas (ypač nesant infliacijos) rinkos ekonomikoje neįmanomas - jei uždirbantis pinigus žmogus jų neišleis, t.y. nepirks atitinkamo kiekio kitų žmonių pagamintų prekių, tie kiti žmonės neturės pinigų ir nepirks jo paties prekių, taigi jis nebeuždirbs pinigų. Taigi, ekonominiai dopingai, skatindami vartojimą, skatina ir gamybą. Kaip tik šiuo metu klausau von Mises'o apie darbo jėgą, žmogaus poreikį dirbti. Pagal jį žmogaus poreikis dirbti yra didelis iki tol, kol jis patenkina būtinuosius poreikius, po to kiekvienas uždirbtas papildomas doleris (kuris jau nebereikalingas būtiniems poreikiams tenkinti) vertinamas vis mažiau lyginant su prarastu poilsiu (kurio darosi vis mažiau, taigi jis tampa vis didesne vertybe). Taigi, kylant darbo našumui, jo įsivaizduojamoje idealioje ekonomikoje žmonės turėtų vis mažiau dirbti ir užimtumo problema beveik neiškiltų, nes kiekvienas žmogus stengtųsi dirbti tiek, kad patenkintų savo būtiniausius poreikius, plius dar šiek tiek. Labai daug jie nedirbtų, nes tą uždarbį atsvertų gautas poilsis. Taigi, dirbtų visi ir po nedaug. Bet kol kas (nežinau kaip toliau) jis nieko nešneka apie dirbtinį vartojimo stimuliavimą (kol kas galima imti seniausią jo formą - marketingą). Vartojimo stimuliavimas (ekonominiai dopingai) priverčia žmogų pirkti tiek ir tokių prekių, kurių normaliai jis pirktų mažiau. Dėl to žmonės daugiau dirba, dėl didėjančio darbo našumo didėja specializacija ir didelė dalis ekonomikos gamina ir stengiasi visaip iškišti tą perteklinį produktą. Mises kalba apie darbo jėgą kaip apie ribotą resursą. Nenuostabu, nes knygos rašymo metu išsivysčiusiose šalyse vien žemės ūkio produktų gamyboje dirbo ne mažiau pusė darbo jėgos, kai dabar tuo užsiima tik ~2 proc. Nežinau kaip toliau, bet kol kas randu samprotavimus tik apie gamybą, lyg pagamintų produktų ir paslaugų suvartojimas būtų savaime suprantamas dalykas. Todėl ir vadinu jo nagrinėjamą ekonomikos modelį "nepritekliaus ekonomika". Šiek tiek specifiška laikmečiui ir šiek tiek pasenusi atrodo net jo marksizmo kritika. Nors iš esmės ji teisinga, samprotaujant apie neatlyginamo darbo rūšis jis atranda tik medžiojančius dėl malonumo ir genijus, kuriems svarbiausia pats kūrybos procesas. Dabar daug žmonių gali atlikti daug darbo nemokamai, nes pragyvenimui užsidirbti jiems reikia vis mažiau pastangų. Yra net idėjiniai "fryganai", kurie matinasi ir ir naudojasi kita žmonių nesuvartojama produkcija ir puikiausiai pragyvena nieko nedirbdami. Taigi, viskas keičiasi ir teorijas reikia koreguoti. >2. Realybėje yra tik du variantai kaip nustatyti kiek laiko žmonės turėtų >dirbti ir kiek laiko ilsėtis: a) kiekvienas žmogus nusprendžia tą pats, >asmeniškai vertindamas papildomo atlyginimo ir papildomo poilsio naudą; b) >kiek kam dirbti nusprendžia centro komitetas pagal savo subjektyvius >kriterijus ir tą savo sprendimą suenforsina žmonėms prieš jų valią jėga. >Visos be išimties intervencionistinės teorijos siūlo b) metodą. Apie tai jau samprotavau po pirmu punktu. Realiai rinkos ekonomikoje žmogus nėra visiškai laisvas savo pasirinkime, jo pasirinkimą koreguoja ekonominiai "dopingai" kaip iš verslo pusės, taip ir iš valdžios.