Dabar perskaičiau tą Hazlitt'o straipsnį ir galiu pakomentuoti. Visų pirma kas krinta į akis - tai daugiažodžiavimas, bet tai visų humanitarinių mokslų (o ekonomika yra artimesnė jiems) atstovų problema. Antra, ką jau anksčiau rašiau - labai šališkas literatūros pateikimas. Nors Haclitas visame straipsnyje analizuoja ir kritikuoja Fišerio teoriją ir jo knygą "the Quantity Theory of Money", trumpame literaturos sąraše po straipsniu jos nėra. Yra tik knygos ir straipsniai, kritikuojantys šią knygą. Tikrame moksliniame straipsnyje toks šališkumas būtų sunkiai įsivaizduojamas, o ir šiaip prasilenkia su padorumu. Šios Fišerio knygos nutariau paieškoti von Mizeso instituto bibliotekoje, bet jos ten nėra. Ją kritikuojanti Andersono knyga ten yra. Ieškant pagal raktinius žodžius "Rothbard", "Hazlitt" ir t.t., išmeta visas jų knygas ir knygas apie juos (teigiamas). Ieškant "Keynes" - nėra net jo žymiausios knygos, tik Austrijos mokyklos atstovų knygos, kritikuojančios jį. Dabar dėl to pinigų judėjimo greičio. Tame savo poste aš rašiau: "Beje, infliacija nepriklauso tiesiogiai nuo pinigų kiekio, o daugiau nuo jų judėjimo greičio. Tuo pinigų kiekio didinimu - mažinimu ir siekiama kompensuoti tuos cikliškus pinigų judėjimo greičio padidėjimus - sumažėjimus. Aišku, jei prašaunama, tai galima ir pagilinti tuos ciklus." Fišerio formulę MV=PT greitai suradau, išprovokuotas klausimo, kaip pinigų judėjimo greitis siejasi su infliacija. Be abejo, jei traktuoti Fišerio formulę "pažodžiui", galima daug kur pritarti Haclitui. Pinigų kiekis tiesiogiai ir iš karto neįtakoja nei kainų, nei produktų kiekio, kita lygybės pusė iš esmės tapati pirmajai, nes išreikšta tais pačiais pinigais. Be to, dalis transakcijų gali būti tiesiog prekių ar paslaugų keliavimas pirmyn-atgal mažai ką keičiant. Kaip rašo Haclitas, formulės šalininkai tą V laiko gana pastoviu dydžiu. O man jis yra tas smarkiai svyruojantis , nuo žmonių nuotaikų priklausantis dydis, sukeliantis burbulus ir krizes. Gal tas veiksnys turėtų būti "vartojimas", o ne "transakcijų skaičius" (taigi, po truputi linkstu į Keinso stovyklą). Bet su kai kuriais Haclito teiginiais nesutinku. "In a hyperinflation, people may stock up much sooner than otherwise in their purchase of durable goods — housing, automobiles, appliances, clothing, jewelry, works of art, etc. But even this will not increase V over a prolonged period, unless the rate of production is correspondingly speeded up. After any buying spree of durable goods, there is likely to be, other things being equal, a less than normal rate of V for such durable goods — partly because nearly everybody will be "loaded up" with them, partly because retailers' stocks will be exhausted or low, unless output can be equally speeded up." Ši citata, man atrodo, parodo senas neoliberalizmo šaknis, o per tuos metus ekonomika labai pasikeitė. Kažkada beveik visa produkcija ir buvo daugiau ar mažiau būtina vartotojui, kuria galima jį prisotinti, dažniau ir prekių pritrūkdavo. Šiuolaikiniame kapitalizme didelę ekonomikos dalį sudaro prekės ir paslaugos gyvybiškai nebūtinos žmogui, arba prekes, kurias galima keisti naujomis rečiau. Didžiulį vaidmenį atlieka marketingas, kurio dėka kuriamos naujų produktų ir paslaugų rinkos, vartotojai dažniau atnaujina savo prekes ir t.t.. O gamintojai beveik visada turi prekių atsargų ir vartojimas praktiškai tiesiogiai įtakoja ir prekių gamybą. Todėl vartotojas gali labai išplėsti savo vartojimą būtent šių nebūtinųjų prekių ir paslaugų sąskaita. "As money is exchanged against goods, and as the rate of consumption can change only within comparatively minor limits, we must look elsewhere to find the reason for the variations in V that we actually do encounter." Jau rašiau, kad visiškai nesutinku su šiuo teiginiu. Man yra akivaizdu, kad vartojimas (tą V dabar vadinsiu vartojimu) gali labai stipriai keistis. Tą ir dabar rodo kad ir smarkiai kritęs automobilių pardavimas. Mano manymu, vartojimo pokyčiai ir yra pagrindinė tų ekonominių ciklų priežastis. O dar gilesnė priežastis, leidžianti atsirasti šiems vartojimo svyravimams - didelis darbo našumas, dėl kurio tik dalis verslo gamina išties būtinus produktus ar paslaugas, o kita - tuos, kurių galima atsisakyti. Iš to seka, kad kylant darbo našumui atsiranda vis daugiau potencialo vartojimo krizėms. Prie to prisideda ir globalizacija, nes keletas blogų naujienų ar prognozių gali pakeisti didelės vartotojų dalies lūkesčius, taigi, ir vartojimo mastus. "It is futile to distinguish between "circulating" money and "idle" money. Money changes hands without being ownerless for any fraction of time. Money may be in the process of transportation, traveling in railroad cars or in other means of transportation. But it is, even from the legal point of view, always in somebody's possession." (Čia iš cituoto von Mises laiško). Visiškai nesutinku. Pinigai, laikomi kojinėje, neatlieka to vaidmens, kurį atlieka pinigai, už kuriuos perkama prekė, gamintojas už gautus pinigus pagamina kitą prekę ir t.t. Šiuo atveju cirkuliuojant pinigams prigaminama produkcijos, kitu atveju - ne. "V is not a cause but a result, or even a mere side effect. People who are more eager to buy goods, or more eager to get rid of money, will buy faster or sooner. But this will mean that V increases, when it does increase, because the relative value of money is falling or is expected to fall. It will not mean that the value of money is falling, or prices of goods rising, because V has increased." Aš neišskiriu V ir žmonių noro leisti piniguis - man tai yra tas pats. Hazlitas aiškina, kad vienintelė paskata žmonėms leisti pinigus - ta, kad pinigų vertė krenta ar tikimasi, kad kris (hiperinfliacija) - noras atsikratyti pinigais. Man atrodo, žmonių norą leisti pinigus apsprendžia platesnė sąvoka - lūkesčiai. Teigiamus žmonių lūkesčius apsprendžia gera ekonominė situacija, tikrumas dėl ateities, geros naujienos rinkoje. O geri lūkesčiai skatina vartojimą. "It is the changed valuation by individuals of either goods or money or both that causes the increased velocity of circulation as well as the price rise. The increased velocity of circulation, in other words, is largely a passive factor in the situation." Man tai keistas tas atkaklus tvirtinimas, kad V yra pasyvus veiksnys. Čia tas pat kaip sakyti, kad vartojimas - tai šalutinis reiškinys, sukeliamas žmonių noro pirkti. Arba kad pinigų kiekio padidėjimas - pasyvus reiškinys, sukeltas centrinio banko sprendimo didinti pinigų kiekį. "The relative value of a unit of wheat, or eggs, or potatoes (if we take quality and use for granted), depends mainly on the total relative quantities in existence of these commodities. When any one of them is in short supply, the price per unit goes up; when it is in excessive supply, the price per unit goes down." Tai vėlgi, atrodo, šiek tiek pasenęs mąstymas, nevisai tinkamas šiuolaikinei ekonomikai. Taip, logiškai čia viskas teisinga ir visiškai stichinėje ekonomikoje taip ir yra. Bet šiuolaikinėje ekonomikoje tai daugiau galioja žaliavoms, maisto produktams, ir tai iš dalies. Dabar gamintojai labai įdėmiai studijuoja rinką pagamina produkcijos tiek kad užtektų ir stengiasi, kad nereiktų jos pardavinėti už savikainą ar pigiau. Rinka nėra visiškai laisva ir stichiška net be valstybės įsikišimo - didele dalimi ją kontroliuoja patys gamintojai. "Išvada 5. Actually it is psychological factors — desire to buy and sell, produce and consume — that determine V." Taip, visiškai sutinku. Tai ir norėjau pasakyti. Tik kodėl tą V reikia būtinai atskirti nuo psichologinių veiksnių? Jai tas V tiesigiai priklauso nuo psichologinių veiksnių, tai juos ir galima laikyti V. "Doc" <giedriusc_aciunereikia_@gmail.com> wrote in message news:h4d52e$4gn$1@trimpas.omnitel.net... > "RaR" <RaR@lt.lt> wrote in message > news:h4d4cp$3uj$1@trimpas.omnitel.net... >> Tiesą sakant, apie pinigų judėjimo greitį aš pats išmąsčiau, tas formules >> atradau tik vėliau. Bet kuriuo atveju man yra visiškai akivaizdu, kad >> pinigų gali būti išleista kiek nori, svarbūs yra tik rinkoje veikiantys >> pinigai (t.y. transakcijos), visi neveiklūs pinigai - tai tik potencialūs >> pinigai. > > Now as Anderson has pointed out, in an acute analysis, the two sides of > this equation [MV=PT] are equal only because they are identical: > > The equation asserts merely that what is paid is equal to what is > received. This proposition may require algebraic formulation, but to the > present writer it does not seem to require any formulation at all. The > contrast between the "money side" and the "goods side" of the equation is > a false one. There is no goods side. Both sides of the equation are money > sides. > > [...] > > What causes prices to go up and down, therefore, is not changes in the > average cash holding, but changes in the valuations that people put on the > monetary unit. V is not a cause but a result, or even a mere side effect. > People who are more eager to buy goods, or more eager to get rid of money, > will buy faster or sooner. But this will mean that V increases, when it > does increase, because the relative value of money is falling or is > expected to fall. It will not mean that the value of money is falling, or > prices of goods rising, because V has increased. > > When people value money less and goods more, they will offer more money > for goods, and may increase "velocity of circulation." But it is not the > mechanical increase in velocity of circulation that causes any subsequent > price rise, let alone any proportional price rise. It is the changed > valuation by individuals of either goods or money or both that causes the > increased velocity of circulation as well as the price rise. The increased > velocity of circulation, in other words, is largely a passive factor in > the situation. > > To go further: There is no necessary relation whatever between velocity of > circulation and the value or purchasing power of the monetary unit. We can > see this clearly if we return to the analogy with other commodities > (considering money, for the moment, as it was in its origin, merely one > commodity exchanged against others). The relative value of a unit of > wheat, or eggs, or potatoes (if we take quality and use for granted), > depends mainly on the total relative quantities in existence of these > commodities. When any one of them is in short supply, the price per unit > goes up; when it is in excessive supply, the price per unit goes down. > > These rises or falls may or may not be accompanied by an unusual volume of > speculative transactions. But the volume of speculative transactions > merely reflects the extent of differences of opinion or changes of opinion > among traders in the market; it has no functional relation with either > rises or declines of value. Thus a falling wheat market or stock market > may be more active than a steady wheat market or stock market. But so may > a rising wheat market or stock market. > > Čia tik pora trumpų citatų iš nelabai ilgo, bet teisingo straipsnelio, > linką į kurį daviau. Ten labai aiškiai paaiškinta, kodėl Fisher'io teorija > (kurią tu irgi išmąstei :) ) yra klaidinga. > >> Dėl tų teorijų, tai tos teorijos iš principo gali būti laikomos >> teisingomis (iki prisikaups pakankamai joms prieštaraujančių duomenų) tik >> eksperimentiniuose moksluose. Neeksperimentiniuose moksluose (kokiu >> laikau ir ekonomiką) teorijos gali atrodyti logiškos, paaiškinančios >> įvykusius faktus, bet jos vis tiek remiasi tik empiriniais >> samprotavimais. Ekonomikoje (ir ypač makroekonomikoje) neįmanoma atlikti >> nė dviejų eksperimentų daugmaž vienodomis sąlygomis ir neįmanoma atlikti >> kontrolinių eksperimentų. > > Teorija be loginių klaidų nebūtinai yra teisinga. Teorija su loginėmis > klaidomis yra klaidinga. Fisher'io, Keynes'o, Markso, Krugmano ir kitų > centrinio planavimo šalininkų teorijose loginių klaidų yra apsčiai, todėl > jos visos yra klaidingos. > > -- > Doc