>Vergo ir vergvaldžio ar moters ir vyro santykiai iki 20 amžiaus irgi buvo >ilgo žmonių bendrijos santykių vystymosi rezultatas. Galvok kitą. Teisingai, tą aš ir teigiu. Vyksta pastovi žmonių kova už savo teises. Kai yra galimybė - taiki, kai jos nėra - smurtinė. Man atrodo, didžiausias kol kas žmonijos pasiekimas - demokratija. Demokratinė visuomenė negali priimti tobulų sprendimų, bet tai geriausia ką turime, dieviškųjų valdančiųjų būtybių, kurioms be jokių abejonių galėtume palikti valdyma, neturime. Demokratija suteikia galimybę daugumą problemų išspręsti taikiu būdu. Be abejo, demokratinėje visuomenėje lengvai gali būti paminamos mažumų teisės. Bet tokioje visuomenėje tos mažumos turi galimybę kovoti už savo teises taikiu - įtikinėjimų ir protestų keliu. Galiausiai, po ilgų diskusijų, kylant bendram visuomenės išsilavinimo ir kultūros lygiui, dauguma supranta, kad mažumų teisių gerbimas tai daugumai beveik nieko nekainuos, o mažumų gyvenimas pagerės, padidės visuomenės stabilumas. Taip panaikinta vergija, suteiktos teisės moterims, nyksta rasinė diskriminacija, labiausiai pažengusiose visuomenėse pradedamos gerbti nacionalinių ir net seksuoalinių mažumų teisės. Taipogi vyksta pastovi idėjų kova. >Jei principas, kai vienas žmogus yra kito žmogaus nuosavybė (vergovė), yra >neteisingas, yra orveliška sakyti, kad tai yra teisinga "argumentuojant" >tuo, kad taip yra istoriškai susiklostę. Lygiai taip pat principas, kai >vieni žmonės per prievartą moka už kitų skolas, yra neteisingas, ir yra >orveliška sakyti, kad tai yra teisinga "argumentuojant" tuo, kad taip yra >istoriškai susiklostę. Aš nesamprotavau apie teisingumą ir neteisybę. Tai, kas yra teisinga, kas ne - nustato pati visuomenė. Jai vystantis keičiasi ir teisingumo samprata bei vertybės. Šiuo metu dauguma visuomenės nemato nieko blogo dalies lėšų nuvisuomeninime. Nes tie patys uždirbantys tų lėšų uždirbimui naudojasi visuomene. Čia iš principo nėra skirtumo ar iš daugiau uždirbančiųjų ar turinčiųjų atimti daugiau ir teikti paslaugas visiems (ar padėti skurstantiems), ar tokiu būdu atiduoti tiems patiems poreikiams išleistas pasiskolintas lėšas. Žmonės, kurie įsitikinę, kad valstybiniu lygiu skolintis nereikėtų ir nuo to niekam nebūtų smarkiai blogiau, ar daugumai būtų geriau, gali įtikinėti savo tiesa tą daugumą. Jei įtikins - jokių problemų atitinkamai pakeisti valstybės valdymą ir jį reguliuojančius įstatymus. Pvz. JAV deficitinis gali būti tik federalinis biudžetas, o valstijų ir savivaldybių biudžetai pagal įstatymą privalo būti subalansuoti. Galima imtis netgi tokių kardinalių piemonių, kad kiekvienais metais valstybė galėtų išleisti tik tai, ką surinko per praeitus metus, t.y. pastoviai turėtų lėšų, lygių savo metinėms pajamoms atsargą. Reikia tik įtikinti žmones, kad taip bus geriau. >Ir nėra jokio pagrindo sakyti, kad norint pagerinti situaciją iš esmės nėra >pakankama pasiūlyti padaryti neteisėta pirmu atveju vergovę, antru atveju >vienų žmonių priverstinę atsakomybę už kitų skolas. Tai aš ir nesakau, kad nereikia siūlyti. Siūlyk savo sprendimus. Tik pagrindinė problema, manau, jums vis tik yra ne skolos, o pats lėšų nuvisuomeninimas, t.y. mokesčiai. Bet čia jau sunku bus įtikinti daugumą. Apie pačios valstybės, taigi ir kažkokių mokesčių reikalingumą nebediskutuosiu, jau diskutuota. Dabar dėl mokesčių dydžių, apie progresinius ir turto mokesčius, aplamai privačios nuosavybės fetišizavimą. Čia moraliniai argumentai prieš juos man atrodo nerimti. Visų pirma lėšos uždirbamos naudojantis ta pačia visuomene ir tai pačiai visuomenei garantuojant galimybę tai daryti, jai ginant teisę į nuosavybę. Antra, jei skurstančiųjų ir badaujančių daugumai žmonių gaila, tai labai retas žmogus gailėsis tų žmonių, kurie dėl mokesčių turės ne 10 kartų daugiau už juos, o tik kokius 2. Taigi, mokesčius ir nuosavybės saugojimą, manau, daugiausia lemia efektyvumo kriterijai. Juk ir tavo išpažįstama srovė remiasi ribinės vertės teorija. T.y žmogus pastoviai renkasi tarp to, kas jam labiau svarbu, ir to, kas mažiau svarbu, o kažkoks absoliutus vertės dydis praktiškai neturi jokios prasmės. Taip ir su turtu - jei jis turės galimybę uždirbti daugiau už kitą (ar nedirbantį), jis dažniausiai ir bus suinteresuotas dirbti, nesvarbu ar jis už tą kitą uždirbs 10 kartų ar 1,5 karto daugiau. Nelabai svarbu, kokie absoliutūs bus mokesčių dydžiai ir jų progresyvumas, kol daugiau uždirbančiam žmogui pinigų liks daugiau, tol jis bus suinteresuotas uždirbti daugiau. Tai iš esmės rodo ir stiprios Skandinavijos šalių ekonomikos. Pagrindinė mokesčių didinimo problema (tai darant apgalvotai) ne suinteresuotumo dirbti dingimas, o tiesiog šalių, kuriose mokesčiai mažesni, konkurencija. Kitas dalykas, kad vyriausybė, užsiimdama daugeliu veiklos sričių, veikia neefektyviai, privatus sektorius tai daro efektyviau. Todėl mokesčių reikėtų rinkti tik tiek, kiek reikia valstybės stabilumui ir darniam veikimui užtikrinti. O privačios nuosavybės fetišizuoti nereikia, Svarbiausia ekonomikoje yra ne absoliutus privačios nuosavybės gynimas, o paskatos ekonominei veiklai. Privačios nuosavybės kaupimas ir teisės į ją užtikrinimas tiesiog yra viena svarbiausių ekonominės žmonių veiklos paskatų. Kai ta nuosavybė kertasi su visuomenės interesais, visai normalu ją nusavinti įvairiais mokesčiais ir kt. Jei nori pakeisti šias vyraujančias sampratas, turi daugumai žmonių įrodyti, kad kažką pakeitus visiems bus naudingiau ir kažkam nebus smarkiai blogiau. Tik, jau sakiau, į moralę čia nelabai paapeliuosi - daug kas gailisi vargšų ar nelaimėlių, bet mažai kas gailisi milijonieriaus, kuris verkia, kad esant kitokiems įstatymams jis būtų tapęs milijardieriumi. Be to, didesnė materialinė gerovė (kai ji yra pakankama pagrindiniams poreikiams patenkinti) dažnai nekompensuoja to diskomforto, kurį žmogus jaučia šalia matydamas žymiai tuirtingesnius žmones.