man uztenka vienos artimai pazistamos istorijos su Laimu: Nelemta erkė 🙁 Mirkčiau dabar sau ežero dugne. Klausiat, kaip man sekasi. Galiu papasakoti. Praėjo lygiai metai nuo to žiauraus realybės momento, kuomet eidama į stotelę važiuoti į darbą nusiritau nuo laiptų. Dabar jau aišku - jei laiku būtų nustatyta Laimo diagnozė ir pradėtas gydymas, šiandien aš būčiau sveika. Tačiau darbščiosios borelijos kiekvieną uždelstą dieną ardė mano smegenis. Susiformavo, žmogiškai tariant, randai. Ko pasekoje sutriko normalus raumenų atpalaidavimas. Mano kūnas, o ypač kojos, tapo tokios... medinės. Tokios - Buratino nuotykiai. Robotai - gitaristai. Neatsargus judesys - ir aš griūnu. Griūnu nesaugiai, nes raumenys neturi apsukų ir neįjungia savisaugos režimo. Mėlynės, visokie nubrozdinimai - kasdienybė. Gerai, kad galvos iki šiol neprasiskėliau. Apsisaugojimui, man reikalinga lazda. Bėgioti, šokinėti, šokti, tūpt-stot, plaukioti, važinėti dviračiu, greitai ir ilgai eiti, slidinėti, nardyti - mission impossible. Avėti aukštakulnius - tai atrodyti kaip karvei ant ledo. Blogiau nei vyrai kad bando juos avėdami maivytis. Ketinimai grįžti į Himalajus, dalyvauti žygyje į Everesto bazinę - lieka svajonės lygmeny. Ir iš ten pakilti šansų yra tiek pat, kiek ir nepakilti - tai reiškia, jog tikimybė, kad viskas bus gerai yra lygi tikimybei, jog, geriausiu atveju. viskas liks taip, kaip yra dabar. Visuomenės reakcija? Tokia, ne visada helpful. Kartą Maximoj iškrito iš rankų lazda. Pasilenkti ir paimti aš galėjau praeitame gyvenime, šiame - teko atsiklaupti ant grindų. O šalia stovėjo apsauginis, jaunas bičas, ir - trūksta žodžių - tokiu žvilgsniu žiūrėjo, kad... Ne, nepadėjo. O kai einu gatve, ir man atsiriša kedų raištelis, aš einu toliau. Nebent koks suoliukas šalia būtų. Nes jį užsirišti pritūpus - reiškia nugriūti ant šaligatvio. Ne visai malonu. Niekada nemaniau, kad išnešti šiukšles gali būti sunkus darbas. Tabletės nepadeda. Padeda tik pratimai sporto salėje, einu ten beveik kasdien. Antraip mano kojos suakmenėtų. Nors užpakalio apimtis mažėja sparčiau, nei kūnas tampa lankstesnis. Invalidai niekam neįdomūs. Giminės, draugai ir artimieji neturi laiko badziotis su handikapu. Gyvenime liko tie trys muškietininkai - patys kantriausi ir ištikimiausi, didieji kasdienybės herojai. Aš negyvenu viltimi, kad "viskas bus gerai" - svarbiausia, išgyventi šiandieną. Darsyk priminsiu - SAUGOKIT SAVE. Sveikatos apsaugos ministerijai jūsų kūne apsigyvenusios borelijos giliai pofik. O kainą tenka mokėti nemažą. On 2024-09-09 16:19, CodeC wrote: > ok :) > > On 9/9/24 16:14, Yvl wrote: >> nemeciau. pasiskiepijau nuo encefalito. >> >> On 2024-09-09 16:12, CodeC wrote: >>> tai jau metei balionus? >>> >>> On 9/9/24 16:10, Yvl wrote: >>>> baladojuos su balionais po pievas ir pamiskes jau virs 10 metu. >>>> Niekad net isisiurbus nebuvo. Pyst viena diena ponia Laima ir >>>> pasibelde. Atsipirkau nesunkiai - antibu kursu. Antra karta >>>> sudalyvaut loterijoj noro nebedaug. >>>> >>>> On 2024-09-09 15:42, CodeC wrote: >>>>> as su sunim miske bunu 3 kart per diena. >>>>> nueinu po 8-10, kartais 15-20km per diena. >>>>> tai pagal laika ten praleista jauciu daugiau uz visa autobusa >>>>> "grybautoju" kartu sudejus. >>>>> erke esu ne viena pasigaves. net minciu apie kazkokius skiepus nekyla. >>>>> beje, einu daznai ne vienas - su kazkuo is seimos. >>>>> visi turi laisve pasirinkti - niekas nenori. >>>>> pazystami "sunautojai" kaip kas - bet tikrai nera panacejos, kad >>>>> visi begtu skiepytis. tu po kaldra apie miska kaip ir apie >>>>> sviesoforus geriausiai ismanai aisku :) >>>>> >>>>> On 9/9/24 15:38, Lawrence Jamieson wrote: >>>>>> 2024-09-09 14:30, rr rašė: >>>>>>> Nuo raupų reik kas pusę metų stiprintis? >>>>>> >>>>>> Nuo encefalito reikia. Pasidomėk ar visokie medžiotojai, >>>>>> grybautojai, uogautojai ir kitokie stovyklautojai miškuose >>>>>> nesiskiepija. >>>>> >>> >