John Smith wrote: > ne Laura, greiciausiai jis yra tas, kuris, rizikuodamas asmeniniu turtu, > savo sugebejimu deka sukure versla ir nesiruosia jo prarast vien todel, kad > samdomi darbuotojai nori gauti ta pati atlyginima tada kai jis pats gauna > maziau Va jei jis tikrai, grynai pats rizikuodamas, ir neperkeldamas tos nastos ant darbuotoju, butu sukures versla, tai tavo mintys butu teisingos. Bet labai daznai, ypac kai firma maza, ar tam tikrose sunkesnese situacijose, darbdavys pradeda apeliuoti i darbuotojo lojaluma - juk kuriam musu imone, siekiam bendru tikslu, vardan viso kolektyvo ir t.t. Ir darbuotojas, vietoj to, kad pasinaudoti kokia geresne proga, pasilieka toje imoneje, dirba daugiau, atsisako kazkokiu asmeniniu interesu ar jam priklausanciu teisiu, vardan to isivaizduojamo bendro tikslo. O va kada ateina eile darbdaviui parodyti lojaluma darbuotojui, tai pasirodo cia ne musu imone, o mano verslas, cia ne mes siekem bendru tikslu, o as savo sugebejimu deka sukuriau ir nera cia jokio kolektyvo, o tiesiog statistiniai samdomi darbuotojai, kuriais as ne nemirktelejes atsikratau, jei man tai naudinga. Is vienos puses logiska, taip ir daromas verslas, tik jau nereikia cia to darbdavio vaizduoti teisuoliu, sunkiai rizikavusiu kuriant versla - tiesiai sviesiai kalbant pasinaudojo zmoniu naivumu ir ta kvaila savybe - lojalumu ir tiek.