kiekviena diena kaip paskutine. macernis kazkada moke tokios filosofijos.
toj kalabrijoj, kai visiskai atitrukau nuo savo pasauilio cia lietuvoje,
kai neliko nei praeities, nei atieities - tokia absoliuti distancija visu
praeities ir ateities ruopesciu atzvilgiu; uzsimirsimas, palaima, nirvana -
viskas tik tai kas cia ir dabar; galva tuscia; pats virtes priedu prie
zirkluciu mandarinams skinti - ir pasikartojantis judesys; arba jura velyva
rudeni - silta; atsiduodi jos bangoms; primine tanganyka; daug kuo -
peizazas tas pats, jausmas panasus; viskas dabar. ramu gera; tobula trukme
man rodes. stebuklas? man, taip.



-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19058