Neatleidęs protas mato ne klaidas, bet vien nuodėmes. Jis žvelgia į
pasaulį nematančiom akim ir rėkia, kai išvysta, per savo paties proto
projekciją, nelaimingą, atakuojančią gyvenimo parodiją. Neatleidęs
protas yra nusivylęs, be perspektyvų ir ateities, ir pasiūlyt jis  gali
tik dar daugiau nusivylimų. Jis mato pasaulį kaip nepakeičiamą,
ribotą,  bet nemato, kad pats pasmerkė save šiai nevilčiai..... Atgaila
ir atleidimas - tai kelias į ramybę ir saugumą.
Neatleidęs protas yra pilnas baimės, liūdnas, be vilties atsilaivinti
save ir kitus nuo skausmo. Jis abejojantis ir piktas, išsigandęs ir
gąsdinantis, išsigandęs tamsos, o dar labiau šviesos... - ir ką toks
neatleidžiantis protas gali suvokti, jei ne vien savo pasmerktumą? Ką
jis savyje gali laikyti, jei ne įrodymą, jog visos jo "nuodėmės" yra
tikros? 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19058