Buitinė fantasmagosija šiame ekscentriškame ir pašaipiame kūrinyje
glaudžiai persipina su Amerikos „aukso amžiaus“ – XX a. šeštojo
dešimtmečio – vertybių bei gyvenimo būdo kritika. Kaip tik tuo metu
JAV klestėjo „amerikietiškos svajonės“ ir „gerovės visuomenės“
mitai, užvaldę milijonų amerikiečių protus bei sąmonę. Visi it
išprotėję troško kuo greičiau pralobti ir nuoširdžiai tikėjo
„gerais milijonieriais“, iš idėjos šelpiančiais varguolius ir
išleidžiančiais jiems visus savo pinigus. Kaip tik tokią Ameriką
romane „Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri“ parodijuoja didžiausias
XX a. amerikiečių literatūros meistras K. Vonnegutas.

Romanas pasakoja, kaip pagrindinis romano herojus, milžiniškus turtus
paveldėjęs ekscentriškas milijonierius Eliotas Rouzvoteris, turbūt
apimtas kažkokios neaiškios gerumo manijos, įkūrė labdaros fondą ir
visa galva paniro į gaisrininkų klubų, savišalpos kasų ir vargšų
bendruomenių reikalus.  Jis atitrūksta nuo aukštuomenės gyvenimo,
mielai padeda pagalbos prašantiems žmonėms ir švaisto pinigus į visas
puses. Tuo susirūpina Rouzvoterio artimieji, panorę įrodyti, kad
milijonierius tiesiog išprotėjo ir perimti jo turtus.

K. Voneggutas, sumaniai vesdamas skaitytoją tariamos milijonieriaus
beprotybės vingiais, tarsi užduoda retorinį klausimą – ar tik
neišprotėjo visa ši pinigų kulto pavergta visuomenė? Atsakymas
turėtų būti teigiamas, nes jau knygos epigrafe autorius netiesiogiai
paaiškina tokios beprotystės priežastį: „Nors šis pasakojimas apie
žmones, pagrindinį vaidmenį jame vaidina tam tikra pinigų suma, lygiai
kaip tam tikras medaus kiekis galėtų vaidinti pagrindinį vaidmenį
pasakojime apie bites.“ (kitos knygos)

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19058