na, jei jau reikia zmonems leistis mulkinamiems, (tp bys guodziamiems, drasinamiems, visada augantiems, didejantiems, besipleciantiems, gilejantiems, grazejantiems- be ribu, be saiko -, ka dar?) tai ko cia ant ju pykti? tokioje hegeliskoje absoliucios dvasios dialektikoje, kur susitinka teze ir antiteze (to paties lygio... pasididziuosiu ar pasikuklinsiu) per ju kova gimsta aukstesnio lygio sinteze, minties judejimas kyla, kol, is leto, per visa istorija pagaliau nurimsta dieviskoje tapatybeje su savimi; ir visi konkurentai soka ir visas pasaulis daina, aleliuja -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19058