Yra Lietuvoje toks liūdnai pagarsėjęs 170-asis Baudžiamojo kodekso straipsnis, kuris numato baudžiamąją atsakomybę už neva neapykantos skatinimą ar kurstymą „diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų“. Iš pirmo žvilgsnio daugelis neįsigilinusių į problemą žmonių, matyt, pasakytų, kad straipsnis reikalingas ir teisingas, tačiau panagrinėkime, kaip jis taikomas praktikoje ir kokių pasekmių jį taikant jau susilaukėme. Pagal šį straipsnį pradėta šimtai ikiteisminių tyrimų, dešimtys žmonių nubausti realiomis bausmėmis, tačiau akivaizdu, kad tai padaryta… neteisėtai, nekalbant jau apie paties 170-ojo BK str. prieštaravimą Konstitucijai, ko mūsų budrieji temidės sargybiniai stengiasi nematyti. Nesunku spėti kodėl – juk baudimas pagal minėtą straipsnį paliktas išimtinai teisėjų bei prokurorų nuožiūrai, yra labai patogus įvairiems politiniams susidorojimams bei vadinamųjų „žmogaus teisių“ spekuliantams ir kitokiems minčių policininkams. Mat diskriminavimo faktas visada nustatomas tik pačių pareigūnų ASMENINE NUOMONE, šantažuojant įtariamuosius, o ne remiantis kokiais nors faktiniais įrodymais ar dokumentais. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19058