Paskaičiau komentarus. Visai  įdomiai diskusija išsivystė. Nuo Dievo
malonių, ego užsispyrimo jų nepriimti, iki teisinės sistemos
prievartos. Senųjų šatėniečių kolektyvinis  priešinimasis kitokiom
nuomonėm priminė man ir tautos priešinimasi "svetimkūniams", kuriuos
norisi išspjauti. Retorinis klausimas: ar teisinėmis priemonėmis
(prievarta) įmanoma pakeisti žmonių elgesį ir mąstymą, netgi jei tai
būtų jų pačių naudai? Kaip tai daro Harvardo diktatoriai. Asmeniškai
pritarčiau (kornos, kan ar katės, nepamenu) nuomonei, kuri teigė Vydūno
metodą: šeima išauga į tautą, tauta į valstybę, valstybės į
valstybių sąjungą, o tada į Tautų Sąjungą ir tautos susilieja  ir
pažįsta viena kitą per kultūrą, mainus, ryšius, bet ne prievarta ir
spaudimu emigruoti  jas maišant ir po to prievarta įdieginėjant
"tolerancijos" įstatymus, kurie anksčiau ar vėliau išvirsta į savo
priešybę, t.y.  tolerancija mažumoms išvirsta į netoleranciją
daugumai. Manau visoje šioje politikoje labai tiktų fausto augimo idėjos
- iš  netolerancijos reikia išaugti, o prievartą taikyti tik
prievartaujantiems, piktybiškai pažeidžiantiems kitų laisvą valią.
Dabar mąstau - ar neprieštarauju pats sau? Teisybė, manau, kažkur per
vidurį. Reikia laikytis ekvilibrium, kaip sakė Aristotelis. Nes dorybė -
tai aukso vidurys. Viskam saikas dera, kas per daug - neišeis į gerą. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19058