Tik jūs neklausinėkit, kaip visa tai prasidėjo. Aš ir pats to
nesuprantu. Tik žinau, kad buvo tada rytas arba vakaras, nes lijo lietus,
todėl negalėjo būti nei diena, nei naktis. Aš atėjau pas Li , tik
neprisimenu, kokiu reikalu. Tiesa, nesu visai tikras, kad jo paklausiau, ar
jis jau gali grąžinti man tą daiktą, kurį buvo užpernai
pasiskolinęs. Ką jis buvo iš manęs pasiskolinęs – neatsimenu.
Tačiau ne tai svarbu. Jis iš pradžių lindo bučiuotis, o paskui
išvadino mane visokiais bjauriais žodžiais, na kaip ir jus kartais. Aš
jam liepiau nusiraminti ir pasakiau: „Jei neprisimeni, ką iš tavęs
pasiskolinau, tai iš kur žinai, kad pasiskolinau?“ Tada kažkuris iš
mūsų pasakė, kad padorūs žmonės tokių kvailų klausimų neužduoda.
Ir neprisimenu, kuris kurį pirmas pavadinom mulkiu. Tai, žinoma,
nesvarbu, bet susikibom nejuokais. Iš pradžių aš jam įspyriau, paskui
jis man. Po to kurį laiką tampėme vienas kitą už ausų ir daužėm
galvas į sieną. Grūmėmės tylėdami. Bet po kiek laiko kažkuris iš
mūsų pasakė: „Asilas.“ Po šito žodžio mes neišlaikėme ir
pasigriebėm kirvį. Kadangi kirvis buvo tik vienas, o mes dviese – tai
kapojome vienas kitą paeiliui. Galų gale man atsibodo ir aš užmigau,
todėl neatsimenu, kuris kurį užmušėme. Pagaliau, juk ne tai svarbu.
Tačiau aš esu padorus žmogus ir, jeigu jau ką pasiskolinu, tai visada
ir grąžinu. Toks jau aš – tiesmukiškas.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19058