> Taciau visiems turint pinigu padideja vidine paklausa, kas skatina vidine > gamyba. Ta gi irgi matem praktiskai. Kiek pridygo visokiu kontoru, > statybininku, etc - tik dirbk. Ir dirbo. Todel ir salies vidinis produktas > kilo. Na tai savaime aišku - kai gauni iš kažkur pinigų, gali gerai gyventi - statytis namą, vaikščioti į restoranus ir sveikatingumo centrus (vietinės ekonomikos kėlimas), pirktis automobilius, važiuoti į egzotiškas keliones (pinigų grąžinimas užsieniams ir vietinės prekybos kėlimas). Bet esmė tame, kad toks ekonomikos kėlimas - netvarus, grįstas vietinių paslaugų teikimu ir importu, iš esmės priklausomas nuo paramos davėjų malonės. Sumažinus tą paramą kris ne tik importas, bet atitinkamai susitrauks ir vietinių paslaugų teikimo verslas. Tokios staigios krizės kaip ši atveju ta parama labai naudinga švelninant situaciją. Bet kad šalis pati greičiau atsistotų ant kojų, reikėtų paramą palaipsniui mažinti iki nulio. Manau, vienas iš tokios paramos teikimo nedeklaruojamų tikslų - duoti skurdesnių šalių gyventojams pinigų, kad jie pirktų turtingesnių šalių gaminamas prekes ir ne taip masiškai bėgtų ieškoti geresnio gyvenimo į turtingesnes, didindami jose nedarbo problemą. Kita vertus ir gamybinis kapitalas ne taip sparčiai bėga į tą skurdesnę šalį, nes dėl gaunamos paramos darbo jėga ten kažkiek pabrangsta. Taigi, nors daugelis paramos davėjų ir gavėjų šventai tiki, kad ji pagreitina šalių ekonomikų išsilyginimą, aš manyčiau, kad ji, nors ir dirbtinai pakeldama skurdesnių šalių gyvenimo lygi, sulėtina ekonominio pajėgumo vienodėjimą atsvėrus rinkoms. Išsilyginimo procesui vykstant nereguliuojamai greitai - staigiai bėgant pigesnių šalių darbuotojams į turtingesnes ir kapitalui iš turtingesnių į skurdesnes, būtų staigus nedarbo didėjimas turtingesnėse. Žymiai ramiau kai visi ir toliau dirba, nors dalis jų mokesčių eina ne šalies reikmėms, o keliauja į kitas šalis.