Su visais arkangelais ir panamarijom...!
P.S.: + +
"Linas Petkevičius" <linas@NONONOglservices.lt> wrote in message 
news:jalle3$q6a$1@trimpas.omnitel.net...
> Jezusmarija.
>
> P.S. +
>
> "Glebas"  wrote in message news:jalbm7$biv$1@trimpas.omnitel.net...
>
> Daug raidžių...tiesiog autoriaus pasakojimas pateiktas kiek plačiau, su
> pastarųjų dienų aktualijomis...
>
>
>
>
> Lietuvoje šiemet baigiau patį geriausią universitetą, turiu paklausios ir
> populiarios specialybės magistro laipsnį.
> Tačiau pradėjęs ieškoti darbo Lietuvoje, nusivyliau. Pasitvirtino tai, ką 
> ir
> anksčiau maniau aš bei sakė mano tėvai, kaimynai, giminės ir klaviatūros
> kaubojai iš Omnitel naujienų grupių – šioje homofobiškumu, skurdu ir
> Kubiliaus sukeltų problemų dvasia gyvenančioje šalyje darbo rasti 
> neįmanoma.
> O darbo paieškų istorija paprasta. Baigęs universitetą aš, kaip jaunas,
> perspektyvus bei rinkoje geidžiamas specialistas, išsiunčiau keletą CV
> skelbimuose rastais adresais ir išvykau pailsėti dviem mėnesiam į JAV. Ten
> supratau kas yra laisvė – už indų plovėjo atlyginimą sugebėjau apkeliauti
> visą šalį, išsinuomoti puikų būstą, automobilį ir tris mergas.
> Grįžęs į Lietuvą pamačiau, kad nei viena įmonė nesusidomėjo mano 
> siūlomomis
> paslaugomis. Nustebau, kad nei vienai įmonei nereikia jauno ir 
> perspektyvaus
> vadovo, tačiau vis dar nepraradau vilties. Pradėjau siųsti CV ne tik į
> vadovo, bet ir į mano kvalifikacijos neatitinkančias, viceprezidento,
> komercijos direktoriaus, rinkodaros vadovo ir panašias pareigas. Visiška
> tyla. Kiekviena diena vis labiau patvirtino, kad jauni specialistai
> Lietuvoje nereikalingi.
>
> Ėmiau mąstyti apie emigraciją.
> Vienas mano draugas pasakojo, jog atvykęs į Angliją darbą tikrai surasiu.
> Man net nereikės jo ieškoti – darbą siūlantys įmonių atstovai ateis 
> tiesiog
> į namus, tereikės jiems paskirstyti priėmimo laiką, kad nereiktų laukti
> eilėje, kol kalbėsiuos su anksčiau atėjusiu darbo siūlytoju. Be abejonės
> alga bus gera, gyvensiu puikiomis sąlygomis, dirbti praktiškai nereikės. 
> Jei
> trūks pinigų – jų gausiu pašalpų pavidalu.
> Nepaprastai susidomėjau tokiomis perspektyvomis ir jau visai neužilgo
> džiaugsmingai trypčiojau Kauno oro uoste, laukdamas eilėje prie bagažo
> patikros. Tada eilinį kartą įsitikinau, kad Lietuvoje esu engiamas – oro
> uosto darbuotojos atėmė mano rankiniame bagaže rūpestingai supakuotus 36
> blokus „Marlboro“ cigarečių. Labai supykau, todėl įlipęs į lėktuvą, pro
> langą išdidžiai mostelėjau viduriniu pirštu visiems, likusiems ant žemės.
> Ypač  Kubiliui. Jaučiaus pakylėtai, nes dėl sumažėjusio bagažo svorio,
> sugebėjau pirmas pasiekti lėktuvo trapą. Supratau, kad bėgu daug greičiau
> nei kiti – tai teikė vilčių, kad ateitis bus šviesi.
> Anglija mane pasitiko apniukusiu oru, tačiau jau po pirmo įkvėpimo pajutau
> ore sklandančią neribotos laisvės, pinigų, oraus gyvenimo ir laisvų darbo
> vietų dvasią.
> Nuojauta manęs neapgavo. Vos atvykęs suradau nepaprastai draugiškus,
> imigrantams padedančius ir jautrius žmones.
> Štai aš jau 3 savaitės esu Anglijoje. Apsigyvenau bute, kurį man pasiūlė
> anksčiau ten atvykę draugai. Butas nedidelis, tačiau jaukus. Niekada
> neįsivaizdavau, kad vos 12 kvadratinių metrų ploto patalpa gali būti tokia
> jauki. Visi 5 mano kambariokai taip pat prisidėjo prie nuostabaus jaukumo
> kūrimo. Džiaugiuos gyvendamas multikultūrinėje aplinkoje kartu su rumunu,
> lenku, vietnamiečiu, ukrainiečiu ir albanu. Vakarais, gurkšnodami vyną, 
> mes
> diskutuojame apie tarpdiscipliniško mąstymo svarbą šiuolaikinės visuomenės
> raidoje, aptariame klausimus, susijusius su naujausiais išradimais fizikos
> srityje, svarstome naujausių teisės aktų atitikimo šiuolaikinės visuomenės
> poreikiams klausimus. Be to mano kambariokai man pataria kuriuose 
> fabrikuose
> yra lengviausia rasti darbo. Kadangi fabrikai yra bent per kelis 
> kilometrus
> nutolę nuo miesto, o pinigų autobusui neturiu, tai eidamas link fabrikų
> pėsčiomis turiu laiko pasidairyti po apylinkes ir pasidžiaugti 
> nepalyginamai
> žalesne nei Lietuvoje žole, gražiau čiulbančiais paukšteliais, 
> nepalyginamai
> žydresniu bei viltingesniu dangumi virš galvos. Tuo metu jaučiuos
> laimingas – gi aš ne smirdančioje Lietuvoje, o nuostabioje Anglijoje ir 
> einu
> tuos niekingus 5 kilometrus iki fabriko, kur, gal būt atsiras darbo vieta
> prie kokių nors daržovių rūšiavimo transporterio. Jei pasiseks, gal net
> gausiu mechanizuoto derliaus nuėmimo įrenginio operatoriaus pareigas...
> Nepraėjus nė trim savaitėm paieškų, jau turiu puikų, gerai apmokamą darbą,
> kurio niekaip negalėjau surasti Lietuvoje – jau 3-ią dieną dirbu daržovių
> fabrike brokolių rūšiuotoju. Darbas įdomus ir prasmingas. Kiekvieną dieną
> išmokstu naujų lenkiškų žodžiu, todėl laikui bėgant mano bendravimo 
> įgūdžiai
> vis tobulės. Darbo taip pat nelabai daug. Jaučiuos oriai. Alga gera.
> Sumokėjus mokesčius, maistui ir pramogoms  man turėtų likti net 20 svarų 
> per
> savaitę! Tai daugiau negu reikia. Iš savo algos sugebėsiu ne tik sumokėti 
> už
> gyvenamo kambario nuomą (metamės po 20 svarų per savaitę nuo žmogaus),
> tačiau ir sočiai pavalgyti dešros iš netoli esančio pigių, nukainotų, 
> prekių
> supermarketo, bet ir susitaupyti daug pinigų. Vakar per „skype“ skambinau
> savo draugams į Lietuvą. Papasakojau jiems savo puikią patirtį ir patariau
> nebebūti durniais ir važiuoti čia, pas mane. Su kambariokais jau sutarėm,
> kad dar trim gyventojam mūsų kambaryje vietos tikrai pakaks, o ir fabrike
> dabar derliaus metas – reikalingi veržlūs, siekiantys aukštų tikslų ir
> darbštūs daržovių rūšiuotojai. Visus kviečiu. Anglija – puikių galimybių,
> darbo ir gero gyvenimo šalis, važiuokite visi čia.  Tik čia galima 
> nesunkiai
> gauti kvalifikaciją atitinkantį darbą, ko padaryti neįmanoma Lietuvoje.
> Žinoma, kad pasiilgstu Lietuvos. Prieš kalėdas planuoju grįžti namo dviem
> savaitėms – eisiu susitvarkyti dantų, kol dar galioja lietuviškasis
> sveikatos draudimas. Gi aš Lietuvos pilietis, valstybė privalo pasirūpinti
> mano sveikata, apie tai kažkur skaičiau. Tada ir pasimatysim, perlaušim 
> kokį
> buteliuką, papasakosiu apie tai, koks aš laimingas, o jūs, esantys
> Lietuvoje, – durniai.
>