Pakanka vienos noė/toto/ežeras/homosovietikas matricos, kad įsitikintum,
kieno komentaras rašytas. Dėl šunų ir kiaulių  - manau, jei Dievas
paliepė šiai kategorijai nebarstyti brangių dalykų, jis padės ir
atskirti, kas toks yra. Įmetu dėl visko tekstelį, kas anuomet
(manyčiau, ir dabar) buvo laikomi kiaulėmis: ŠUNYS. Mes, vakariečiai,
šiuos gyvūnus labai mylime ir dažnai jie tampa vienišių draugai ir
gyvenimo palydovai, kur kas ištikimesni už žmogų.

Jėzus buvo suaugęs su kita kultūra, visuomene ir pasaulėžiūra, kur
buvo neigiamas požiūris į pagonis, o šie laikomi tokie pat netyri kaip
šunys. Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams, sako Jėzus
kanaanietei. Ši atsako: Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda
trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo (Mt 15,26-27).

Senovės Izraelyje šuo dažniausiai laikytas išbadėjusiu gyvūnu, kuris
geria aukų ar sužeistųjų kraują, kartais drasko jų kūnus (plg. Lk
16,21), bauginamai urzgia, ypač būdamas kitų benamių šunų gaujoje
(plg. Ps 59,7-8), naktimis laksto gatvėmis ir keliais. Jėzaus palyginime
iš Evangelijos pagal Luką (plg. Lk 16,21) šunys laižo vargšo Lozoriaus
žaizdas.

Dėl tokių savybių šuo tapo netyros simboliu, o šunys - kai kurių
vaisingumo apeigų, kurias praktikavo Šventosios žemės čiabuviai
kanaaniečiai (plg. Įst 23,19) šventyklų kekšių epitetu.

Dėl šios metafizinės prasmės ir Naujajame Testamente susiduriame su
prakeiksmais nusidėjėliams ir ištvirkėliams: Neduokite šventenybių
šunims (...) Sergėkitės šunų (...) O lauke lieka šunys, burtininkai,
palaidūnai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį
daro! (Mt 7,6; Fil 3,2; Apr 22,15).

Tačiau Jėzus nors ir priima savo tautiečių požiūrį į pagonis,
kuriuos laikė šunimis, kitaip tariant, netyrais, Jėzus sako, jog jiems
atviras kelias į išganymą. Negana to, šunyčio, su kuriuo lyginta
moteris kanaanietė, tikėjimas toks didelis, kad yra pavyzdys kitiems, o
jos prašymas vertas išklausyti.


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19564