Niekuo taip nesibjauriu kaip valdininkais. Šiandien ėjau kryžiaus kelius miesto savivaldybėje, klaidžiojau koridoriais, kurių šonuose išsirikiavę šimtai kabinetų, už durų šiltai sėdi miesčioniškos žiurkės ir skrebena šiugždena kaip prieš tūkstančius metų plunksnomis ir popieriais. Barškina klavišais, suka galvas dėl vienos raidytės, kad ji mikroskopiniu tikslumu eitų lygiai vienodai per visus popierius. Koridorių pasieniais su numirėlišku kantrumu sėdi ir laukia apatiški interesantai, prasėdi valandą, dvi, amžinybę, kol sulaukia kažkokio pakeitimo ar patikrinimo, ar antspaudo, ar patvirtinimo, kad galėtų eiti į kitą kabinetą ir toliau tęsti šitą nesibaigiančią valdininkavimo orgiją. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad jų tiek privisę, - kaip tarakonų! Pasitikintys savimi, dažnas net didybės manija spinduliuoja, nubukusiomis, bereikšmėmis fizionomijomis, be gilesnės minties veide. Saugok Viešpatie nuo kontakto su jais. Bet jis neišvengiamas. Kol nepereisi viso milžiniško labirinto, kol nesurinksi visų įmanomų parašų, patvirtinimų, anuliavimų, nutarimų, paaiškinimų, - tol tau neduos ramiai gyventi. Turi atiduoti jiems duoklę, turi juos maitinti, išlaikyti, lenktis jiems, turi leisti toms šlykščioms erkėms siurbti savo kraują. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19564