Kad ir kaip norėčiau "nesididžiuoti" savo metais, bet Gott mit uns ant
vokiečių kareivių diržų neišeina iš atminties, nors tu ką /muse/...
Ar galėjo tai būti be Hitlerio žinios? - Negalėjo!!! Ir dar: kai
keturiasdešimt pirmųjų vasarą vokiečių lėktuvai bombardavo
Marijampolę buvau su mama bažnyčioje dešimtos valandos mišiose -
bažnyčia lingavo į visus šonus, žmonės lakstė nuo vienų durų prie
kitų, o kunigas, berods, jo pavardė buvo Ylius, sakykloje ramino žmones
ir nuolat kartojo: - Nebijokite, Dievas ir vokiečiai bažnyčią saugo. -
Jis matomai žinojo ką sako... Tarp kitko, prie vokiečių
krikščioniškoji religija tikrai nebuvo varžoma: prisimenu buvau
Angelaitė ir labai aktyviai dalyvaudavau visokiuose Kapelionų rengiamuose
susirinkimuose - dainuodavau visokias gražias daineles ir šokdavau
visokius taurius vaikiškus šokius,laikydama savo rankutėse krepšelį su
visokiomis pievų ir darželių gėlytėmis. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19564