Vakar nieko nežiūrėjau, kritau akmeniu į lovą, o naktį sunkiu akmeniu kėliausi keturius kartus. O septintą valandą ryto atbrazdėjo Pipas prie lovos, patrepsejo, nubėgo ir apsisukęs vėl grįžo, nagiukais tarškėdamas į grindis. Neturėjau jėgų atplėšti akių, tad gulėjau užsimerkęs kaip ąžuolinis sunkiasvoris rastas.Pipas kelias sekundęs patupėjo, po to staigiu šuoliu užšoko ant lovos ir letenėle atsargiai bakstelėjo-palietė veidą. Visai kaip Krankt feisbuke. Tikriausiai reikalai labai užspaudė, pagalvojau sunkiai keldamasis, net širdį maudė.Keista, juk ketvirtą valandą, kai ligoniuką vedžiau į tualetą, jį buvau išleidęs laukan ir pusvalandį turėjau laukti kol sugrįžo. Pusiau užsimerkęs nušlepsėjau prie durų, atvėriau, pakviečiau jį, bet Pipas nėjo laukan, o visai atsimerkęs pamačiau jį tupintį ant lovos šalia sėdinčio ligoniuko. Pagaliau supratau kuriame kamine reikalas. Laikas ligoniuką pavalgidinti. Pramiegojau, kaltas. Gerai, kad sekmadienis, poilsio diena, tad netrukus su visais rūbais virtau lovon ir dabar kątik atsikėliau. Gal būčiau ilgiau migtelėjęs, bet prisistatė Murzius, kniauktelėjęs užšoko į lovą, bakstelėjo į nosį, ir, atsigulęs ant krūtinės, pradėjo murkti. Tad labas rytas visiems, nes jau beveik 10.:) Einu kavos išsivirti. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19564