Taip, turėjau reikalų su tokiais ligoniais ir žinau, ką reiškia juos
slaugyti. Namai virsta mažu beprotnamiu, nors kiekvienas serga skirtingai.
Noriu palinkėti stiprybės cėciui. Dėl įdomumo dar norėjau šį tą
parašyti apie šunis, nes cc davė tam priežastį. Šunys įpratę
gyventi gaujoje ir paklusti gaujos vadui, lyderiui. Šunų gaujoje vyrauja
griežta hierarchija - maži šuniukai varžosi dėl didesnių teisių ir
vadovavimo. Visiškai nesvarbu, ar gaujos vadas  patinas, ar kalė, svarbu,
kad jis  spinduliuotų ramybe ir pasitikėjimu. Taip turi būti ir tada,
kai šuo gyvena žmogaus draugijoje. Jei žmogus nevadovauja šuniui, šuo
pradeda vadovauti jam:  pirmas veržiasi pro duris, cypia, viauksi ir
nervinasi, kai šeimininkas ėda, primygtinai reikalauja kąsnio. O turi
būti atvirkščiai: šuo turi dirbti dėl maisto (ėdalo), privalo
užsitarnauti jį laukdamas. Šuo kaip asmenybė egzistuoja tik žmonių
pasaulyje; jį tokį sukūrė žmogus. Blefas, kad šuo žiūri į žmogų
"su meile". Iš tikrųjų šuo žmogui nejaučia nei "begalinės meilės",
nei pripažįsta žmogaus kaip savo šeimininko. Ta vadinamoji "meilė"
sklinda iš akių tik dėl kelių kąsnelių ėdalo, dėl dresūros; tai
tiesiog sąlyginis refleksas. Tai žmogus sužmogina šunį, padaro jį
"mažu žmogumi", taiko jam žmogiškos psichologijos ypatumus. To nedera
daryti - šunys  tėra "labai skirtingi modifikuoti vilkiūkščiai",
voliojasi šūduose, uosto viens kitam subines, išsikasa ir ėda maistą
ir jiems "nusispjauti" į gražius ir brangius  apdarus ar prašmatnius
guolius; jie labiau reikalingi patiems šeimininkams. Dar prisiminiau, kad
cc Pifas guli lovoje. Ar cc guli su Pifu, ar  Pifas su cc? Atrodo, kad esi
rimtai patekęs į šuns vergovę, cc:)). Nesileisk jo vedžiojamas už
nosies:).  Šunys negyvena nei praeitimi, nei ateitimi; kaip sakoma, jie
gyvena "čia ir dabar". Reikėtų ir mums to išmokti, tuomet pajusime
tikrą ramybę ir pasitikėjimą. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19564