dėkui viesiems už užuojautą. Iš tiesų, praradau  vieną iš  meilės
šaltinių šioje žemėje. Esu dar anksčiau atsiprašius jos už visokius
pabambėjimus ar priešgyniavimą ir pasakius, kad labai ją myliu, todėl
manęs nekamuoja kaltės jausmas. Netgi atvirksčiai, džiaugiuosi, kaip
sako cc, kad gražiai išlydėjom ją gal būt į kur kas gersnį pasaulį.
Nors ką gali žinoti, paprastai, kai žmonės nepatiria apvalomo sielvarto
iškart, juos vėliau užklumpa depresija. Mane gelbsti tai, kad esu toliau
nuo tų vietų, kurios man ją primena. Kai užėjau į jos namus, gavau
smūgį į pačią širdį: jos čia nėra... ir jau niekada nebus.
Tačiau, gana. Ji su Dievu ir užtars mane. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19564