Štai pagaliau Jurgai reikėjo eiti į darbą, tad trumpai paaiškino, užrašė ant lapuko kurioje stotyje turiu išlipti iš traukinio, kur į metro įlipti ir kur išlipti. Viskas aišku kaip šviesią dieną. Likęs vienas išsiviriau dešrelių, sukirtau su pomidoriukais, dar kavos su labai skania bandele, ir išėjau į nežinomą miestą. Eidamas maža gatvele pro bažnyčią pastebėjau ant durų kabantį nediduką skelbimą su įvairiausiomis pozomis šokančiųjų, plonomis kaip degtukai, figūrėlėmis. Tai buvo skelbimas, kad priimami mokytis šokti vaikai nuo trijų metų. Gražu, kad kunigėliai rūpinasi ne tik sielovada. Dairydamasis į visas puses nukulniavau gerą kelio gabalą, bet stoties nesimatė. Tikriausiai pražiopsojau, tad grįžau atgal ir pamačiau puikiausiai matomą stoties ženklą. Nusileidau žemyn, bet iškilo problema į kurią pusę važiuoti. Tie visi angliški stočių pavadinimai man pynėsi, maišėsi, niekaip negalėjau atsiminti. Dabar visiškai suprantu Ali-Babos kaimyną, gal brolį,nepamenu, (labai seniai buvau vaiku), kuris niekaip negalėjo atsiminti žodžio sezamas. Ant suoliuko sėdėjo vyrukas su ausinėmis. Įsidrąsinęs jo paklausiau iš kurio kelio eina traukinys. Jis nusiėmė ausines, tad turėjau dar kartą kiek gėdydamasis, paklausti. Jis ranka parodė. Na, aš ir mulkis- visai šalimais ant stendo parodytos abiejų kelių schemos su visomis stotimis. Matomai, papuolęs į nepažįstamą aplinką ir būdamas įsitempęs bei susijaudinęs, nesugebi blaiviai mastyti. Čia aš apie save, neužsigaukite.:) Vis dėlto išlipus stotyje ne kartą teko kelio klausinėti specialiai su spalvotomis liemenėmis stovinčių informatorių. Galėjai pasirinkti kurio klausti, nes jų būdavo vienoje vietoje 4-5. Žinai žodi- rasi kelią, tik su tuo žodžiu sudėtingiau. Vis dėlto atsiradau prie parlamento rūmų, kurie mane nustebino savo architektūra, ir ypač fasadų puošyba. Nebuvo lygios sienų plokštumos. Stebėtina, nuostabu kaip prieš kelis amžius, nesant modernios statybinės technikos, žmogus savo rankomis sugebėdavo sukurti stebuklus. Greta Parlamento rūmų nelabai aukštai visą laiką kabėjo malūnsparnis. Nesmagu kai tave stebi.Pasigrožėjęs Parlamento rūmais, nutariau paėjėti tiltu. Buvau jau netoli vidurio Temzės, kai staiga pūstelėjo labai stiprus vėjo gūsis ir pradėjo lyti. Turiu nusipirkęs austrišką lietsargį, labai stiprų, nes žinau, kad tie azietiški, stipresniam vėjeliui pūstelėjus, kaip kokios kokotės Molenrūže, išsiverčia pamušalu į viršų. Stipriai laikydamas skėtį skubiai ėjau stebėdamas gausybę turistų, kurie plakami lietaus ir vėjo šuorų linksmai juokdamiesi skubėjo pasislėpti. Vieni turėjo apsivilkti ką nuo lietaus, kiti, ypač merginos , atrodė lyg iš pliažo sugrįžusios - trumpučiai šortukai ir ploni marškinukai. O atšalo kaip reikiant, gerai, kad po striuke buvau pasivilkęs megztuką. Kol perėjau tiltą, kelnės buvo šlaputėlės ir jaučiau kaip blauzdomis nubėga vienas, kitas lašelis. Nutariau aplankyti prie tilto esantį akvariumo muziejų. Eilės galas buvo lauke, bet greitai apstojo lyti, ir tik nežymiai dulkė. Daugelis atrodė kaip šlapios vištos, bet gerai nusiteikę. Nemačiau nei vieno pikto veido. Labai daug vaikų. Virš kasų, kabėjo visokie skelbimai. Šiaip taip perskaičiau- jei pirksi bilietą kartu ir į Akį, tai reikės mokėti mažiau. Tas pat galiojo jei norėsi keliauti turistiniu laivu po Temzę. Nieko nenorėjau, tik greičiau gauti bilietą ir sušilti, gal net išdžiūti. Perspėjo, kad lankytis muziejuje galima tik pusvalandį. Ėjau kartu su eile nuo vieno akvariumo iki kito. Nepasakyčiau, kad būtų padarę didelį įspūdį. Kai kurie akvariumai silpnai apšviesti, tad vanduo atrodo lyg neskaidrus, šį įspūdį padidina einant vingiuotais žemais koridoriais, kurių sienos iš uolos skeveldrų. Man priminė prastą kažkada Lietuvoje matytą restoraną, kurio tamsokos patalpos sienos buvo išmūrytos iš akmenų ir nudažytos murzinais aliejiniais dažais, o palei sienas pridėliota ir prikabinėta sudžiuvusių šakų, vežimo ratų ir kitokių aplūžusių kaimo atributų. Tą vienintelę dieną pasitaikė prastas oras, tad lauke gužinėti nebuvo taip labai žavu. Grįžau tiltu atgal praėjau gatve tolyn, praėjau raitos sargybos postą. Su spindinčia kariška uniforma nejudėdamas raitelis sėdėjo ant juodo blizgančio švarumu arklio, kuris taip pat stovėjo lyg įbestas. Greta kabėjo lentelė su užrašu, kad neliesti arklio, nes kanda ir spardosi. Turistai po vieną fotografavosi šalia sargybinio, o viena dama net paglostė arklio galvą. Gal ji dar blogiau už mane mokėjo angliškai skaityti? Neperilgiausios gatvės (su siaubu prisiminiau daugiakilometrines Maskvos gatves)galas rėmėsį į Trafalgaro aikštę su įspūdingu monumentu ir už jo esančią Nacionalinę galeriją. Įėjimas nemokamas. Daug salių su garsiausių dailininkų paveikslais nuo XIII amžiaus. Labai patiko. Su malonumu nueisiu dar kartą, kai, tikiuosi, vėl būsiu Londone. Truputį pavargęs, nes visą laiką ant kojų, nusileidau žemyn į kavinukę, kur su didžiausiu malonumu išgėriau kavos su tortuku. Pailsėjęs nuėjau grįžau prie Parlamento rūmų ir laiptais leidausi į metro. Jau ties įėjimu išgirdau iš metro sklindančią muziką. Dainininkas , pritardamas gitara, kiek nutęsdamas dainavo bitlų dainą. Labai nustebau, dainavo jis klasiškai. Stovėjau netoliese, stebėjau jį grojantį ir puikiai dainuojantį. Kažkodėl sužavėjo,labai sujaudino. Praeidamas pro šalį pamačiau prie jo kojų dėžutę su keliomis monetomis. Lyg tyčia neturėjau monetų, neseniai iš bankomato buvau išsiėmęs šimtą svarų. - Ai,- pagalvojau- tokią šaltą dieną vaikinas mane sužavėjo savo puikiu dainavimu, negi būsiu toks skriaga ir neatsidėkosiu jam, gal galiu ir jį nors trupučiuką nudžiuginti?- Išsitraukiau dešimt svarų ir padėjau į dėžutę. Jis pasisuko į mane ir tarė: -You are very kind , thank you. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20094