Pirmadienį Londone buvo laisvadienis, kaip jie sako-bank holyday. Po daržovių ir makrelės pusryčių išvykome į pajūrio miestelį, gal reikėtų sakyti į miestą, Hastingsą. Vairavo Jurga, mat ji pratinosi važinėti kairiaja puse, tad kelionė užtruko virš dviejų valandų, panašiai kaip iš Kauno į Palangą. Diena nuskilo graži-saulėta, pūtė silpnas vėjelis. Prie jūros yra didoka radiacija, tad visą dieną vaikščiojau prisimerkęs kaip koks kinietis. Gan anksti atvykome, tad dar buvo keletas laisvų vietų mašinų aikštelėje. Juokingai atrodė didžiulis kiras patogiai snūduriuojantis ant prabangaus automobilio stogo. Apsimetė snaudžiančiu, bet budri akis nepaliaujamai įdėmiai stebėjo visą kas vyksta aplink.Status, gal kokio 100 ar dar daugiau metrų aukščio krantas buvo atsitraukęs nuo jūros geroką gabalą, todėl toje lygioje vietoje apačioje ir įsikūrė miestas. Toliau status krantas priartėja prie pat jūros, ir iš vandens iškyla labai aukšta vertikali akmens siena. Nedidelių akmenukų pakrantėje (smėlio nei su žiburiu nerastum) žvejybiniai nelabai dideli laivai taipogi šventė bank holyday. Jie yra su dviem pavažom kaip rogės, tad laivus į pakrantę užtraukia gervės arba vikšriniai traktoriai, dažnas iš jų yra labai garbingo amžiaus. Kai kurių buldozerio peiliai yra kiaurai prarūdiję, keistai atrodo didžiulės skylės storame buldozerio peilio metale. Matyt jūros druska ir drėgmė sėkmingai atlieka savo darbą. Nesuprantu, kaip žvejai dar sugeba užkurti tokią senieną. Į vandenį žemyn laivai nustumiami traktoriais. Prisirinkau įdomių akmenukų, bet atminimui parsivežiau tik vieną- tip top savo veido atvaizdą.:) Kiek pavaikštinėję nutarėme , kad laikas lenčui, tad sutūpėme prie restorano lauko staliuko. Restoraną reikėtų rašyti kabutėse, nes iš tikrųjų tai buvo maža patalpėlė su kelias staliukais viduje,ir tiek pat lauke,su storomis, nelabai tvarkingai atrodančiomis, ne pirmos jaunystės padavėjomis ir neskaniu maistu. Jurga buvo net pasipiktinusi, kad taip išreklamuotame skanaus maisto restorane toks prastas maistas. Kažkokia makaronų košė, kelios pupelės, žuvies gabaliukai, daržovių lapelis, bet svarbiausia, kad tikrai neskanu, nors buvome jau gerokai praalkę. Aš pusę palikau. Gerai. kad pamačiau netoliese bindzinėjančią didžiulę žuvėdrą(kirą), tad numečiau makaroną, kuris žaibu dingo snape. Kirui, matyt, patikau, nes laviruodamas tarp valgančiųjų kėdžių priartėjo netoli manęs. Už tai jam buvo atsilyginta makaronais. Prarijo net nekramtęs.Tik - murkt, ir nėra. Nutariau patikrinti ar tikrai jis drąsuolis ,ar tik tokiu dedasi. Apsidairiau ar niekas manęs nemato, bet kinematografininkai energingai kalbėjosi tarp savęs nesuprantama anglų kalba, tad ištiesiau ranką su makaronais. Kiras iškilmingai atžingsniavo ir ramiausiai lesė iš rankų. Taip sušėriau viską, bet daržovių jis atsisakė. Kiti kirai skraidydami aplink klykavo iš pavydo, bet nusileisti pabijojo. -Tai jų problema, ne mano-nepajutau kaip pasakiau šį man nekenčiamą posakį.Prie kito staliuko sėdėję poilsiautojai irgi pradėjo šerti paukštį. Pamiršau paminėti, kad toje sušik...e valgyklėlėje-"restorane" susitikome pažįstamus kitus kinematografininkus, tad teko iš dviejų staliukų sustumti didesnį stalą. Įdomu, kad vieno anglo žmona buvo lyg kinietė, bet Jurga pasakė, kad ji iš Tobago. Dirba šokių mokytoja. Šalia jos sėdėjo išskirtinio grožio duktė, kuri, pasirodo, sėkmingai su grupe dainuoja, kuria dainas.Turėjau kur retkarčiais trumpam užmesti pasiganyti akį. Visai netoliese sustojo automobilis, atsidarė vairuotojo durelės ir išlindo ranka su lazda, po to viena koja, antroji ir pagaliau susirietęs kretantis, gal, devyniasdešimt metų seneliokas. Pro kitas duris išlipusieji greitai pagriebė jį už rankos ir privedę pasodino prie staliuko.-O bana, - tariau nustebęs ir pamiršęs , kad nemėgstu ir šio žodžio,- jei jau tokie seneliukai važinėja automobiliais, tai geriau jau nesirodyti keliuose, ypač jei nori likti gyvas-. Staiga prisiminiau, kad pas anglus vairas yra dešinėje pusėje, o seneliukas išsiruopštė iš kairiosios pusės. O kas neklysta?Po lenčo pasivaikščiojame akmenukų pliažu, nusifotografavome prie laivų, ir nuėjome prie funikulieriaus pakilti į statų krantą. Viršuje buvo didžiulė gražiai nušienauta pieva,su sveikatingumo 5km. ilgio takais, kurios pakraščiuose augo visokiausi tankūs krūmai,ypač daugybė gervuogių. Ėjau ir valgiau jas saujomis. Labai mėgstu laukines uogas.Gerokai pasivaikščioję, pasigrožėję vaizdais, nusileidome funikulieriumi žemyn ir nuėjome miestelio gatvėmis iš abiejų pusių apaugusiomis mažytėmis, dažniausiai suvenyrų parduotuvėlėmis. Įdomu buvo paslampinėti tarp jų, bet labai pavojinga. Apie tikojantį pavojų buvo galima spręsti žiūrint į baltomis dėmelėmis išmargintą tašytų akmenų senovinį grindinį. Akurat, vienas kiras numetė bombą ant Jurgos striukės. Prie vienos parduotuvėlės, lauke, nepaprastai melodingai tilindžiavo ilgų vamzdelių kurantai?. Būčiau nusipirkęs, bet kaina - apie 50 svarų. Pakrantėje vaikai linksminosi atrakcionuose. Vienas man priminė viduramžių kankinimo mašiną. Iš jo nuolat girdėjosi spiegimas, cypimas,baisūs riksmai. Pamėginsiu apsakyti, gal pavyks. Ant bokštelio horizontaliai sumontuota ilga ranka, jos gale- šeši į visas puses pirštai, ant kiekvieno piršto pakabinta keleta laivelių. Laiveliuose sėdi pririšti vaikai. Gal ir ne tik, nes nebuvau priėjęs artyn. Ta ranka sukasi ratu apie bokštelį kildama tai aukštai į viršų, tai nusileisdama žemyn, pirštai sukasi apie ranką, laiveliai sukasi apie pirštą, kad vaikai pasikabina ir žemyn galva. Paleidus šį mechanizmą sunku įsivaizduoti trajektoriją kuria skrieja cypiantys vaikai. Už jokius pasaulio turtus nelipčiau į šią velnio išmonę. Po pietų išvažiavome į tolėliau esantį Hastingso Abby ( vienuolyną).Buvo idomi ekskursija. Bet apie tai vėliau.Po reklaminės pauzės. Gal parašysiu tęsinį kitąmet. :) -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20094