is to dziaugsmo nulekiau su dviraciu palei ezera, per miesta, vejama kazkokio linksmo kutulio. isalkau kaip vilkas ir pagaliau uzsisakiau italu restoraniuke "isisnesimui" - jau beveik trys metai gyvenu per penkiolika zingsniu nuo to restoraniuko, tai nea - vis pisiperku zagatovkiu visokiu ir edu. kaip sunku uzsispyrusiam zmogui imti ir naudotis malonumais. kaip smarkiai ikalta, kad reikia gyventi taupiai, su protu. o juk netaupiai ir be proto daug fainiau - o galutnis rezultatas taz pac. uzsisakiau moliusku (ar kriaukliu? geldeliu? ko?), keptos cukinijos plonyciais siaudeliais supjaustytos su cesnakiniu padazu sone (on the side) ir zalios tunos su siek tiek salotu. zinokite, restoranuose reikia uzsisakineti appetizer'ius - uzkandzius, nes tik jie yra normalios ismieros. size. aj, porcija. zmoniskos porcijos. uzkandziai buna ir salti ir karsti, taigi is dvieju triju gerai pasirinktu uzkandziu, gaunasi (rasyciau susidaro, bet tada iseina labai valdiskai), puiki vakariene. mane nervuoja, kai porcijos arkliskos (kazin, ar arklys tiek svalgytu), parsinesus ir pasisldzius kita diena vis tiek jau nebeskanu, o ir nebesinori to paties. tai ka norejau pasakyt? nebeatsimenu, tik kad labai skaniai paedziau ir kad turesiu atostogu, kurias godziai pratinginiausiu. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20094