Būdamas nuoseklus, Marksas teisingai suvokė, kad jeigu egzistuoja tik
tai, kas yra patiriama, tai šitokia egzistencija gali džiaugtis tiktai
medžiaga. Medžiaga todėl jam yra pirminis ir pagrindinis dalykas, o
sąmonė tiktai išvestinis ir antrinis, tiktai medžiagos funkcija, jos
vyksmo vaisius: „Ne materia yra dvasios padaras, teigia Engelsas prieš
hėgeliškuosius idealistus, bet dvasia yra tiktai aukščiausias
medžiagos produktas“ Todėl ne dvasinis bendruomenės gyvenimas
(mokslas, menas, religija) yra pirminis dalykas, bet materialinės
sąlygos, kurios, Markso pažiūra, apsprendžiančios visą kultūrą,
paversdamos ją tiktai šių sąlygų funkcija. O šitos medžiaginės
sąlygos, pasak Markso, yra ne anas toli nuo žmogaus stovįs materialinis
gamtos pasaulis, bet visa tai, kas žmogų išlaiko: maistas, drabužis,
darbo priemonės, socialiniai santykiai. Kokios yra šitos sąlygos, toks
yra ir pats žmogus.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20094