Parsibasčiau iš gastrolių namo ir pajutau didelį relax. Namai yra namai. Nusileidus WIZZAIR lėktuvui į Vilniaus aerodromą išlipome kartu su bendrakeleiviu- devyniolikmečiu vaikinu, kuris šiemet pradeda studijų maratoną . Jis buvo tokioje euforijoje, kad garsiai pasakė- jam norisi kristi ant kelių ir bučiuoti Lietuvos žemę. Net suglumau- tokios reakcijos būčiau tikėjęs iš kokio senolio, grįžtančio iš Sibiro tremties, bet tik ne iš devyniolikmečio. Skrendant išsikalbėjome. Jis tris mėnesius dirbo Anglijoje kažkokiame nedidukiame miestelyje kaip baltas negras. Sakė firmelės pavadinimą, bet kur ten atsiminsi, tuo labiau, kad man tai buvo nesvarbu. Jis arė nuo ryto iki vakaro, darbas varginantis ir nuobodus, po mėnesio vos nepradėjo važiuoti stogas. Čia aš praleidau progą paklausti kuo jis dirbo,nes maniau, kad neaktualu- visiems aišku maždaug kuo lietuviai pelno duoną. Jis gyveno su dviem seniais, kurie anksti eidavo miegoti ir neleido jam žiūrėti televizoriaus. Nematė nei olimpiados atidarymo, nei varžybų, nei uždarymo. Įtariu, kad seniams galėjo būti nuo trisdešimt iki keturiasdešimties. Neturėjo nei draugų, nei panų, tik darbas, darbas ir dar kartą darbas. Matyt vaikinas neturėjo net su kuo pasikalbėti, nes iš pat pradžių pradėjo mane kalbinti. Pirmiausiai paklausė koks mano vardas, o man, turint omeny, kad jam devyniolika ir turiu būti lygus, atsakiau klausimu- o tavo koks - Danielius.-Aš- Algis-. - Kur dirbate?- Paslaptis-atsakiau rimtu veidu. -Gal KGB?- Gal, o ką, nepatinka?- Danielius nusišypsojo- tai ,gal, kokiame povandeniniame laive, jei tokia paslaptis?- Ne, nepovandeniniame. Požeminiame.- Abu nusijuokėme. Jis pasiskundė, kad negali skristi lėktuvais, nes kylant ir leidžiantis taip jam užspaudžia ausis, kad galva plyšta iš skausmo ir kartą net kraujas iš nosies pradėjo bėgti. -O,-pagalvojau- atrodo, kad ne pačią geriausią vietą pasirinkau. Reikėjo sėsti prie tos merginos. Nežinau kodėl susimėčiau ir neatsisėdau prie jos. Dabar vėlu. -Ką reiškia tie mėlyni iš tavo ausų styrantys daiktai-pasiteiravau. -Tai kamščiai, bet deja, sugedę-. Čia jis paprašė praeinančios stiuardesės popierinių servetėlių. Mergina nustebusiu balsu paklausė ar jam jau negera lėktuvui net nepakilus nuo žemės? Gal reikia maišelio? - Ne, maišelio, gal ir nereikės, bet kylant bus labai bloga ir baisiai tekės nosis.-Jooo,- dar kartą pagalvojau tą patį. Netrukus pradėjome plepėti, ir beveik nepajutome kaip lėktuvas pradėjo kilti. Plepėjome apie viską kas užėjo ant liežuvio, plepėjome pakilus į 11 km. aukštį, plepėjome ir lėktuvui leidžiantis. -Nesuprantu kas man nutiko- pratarė Danielius- visai nesijučiau blogai, neskauda nei ausų nei galvos. -Gal todėl,-šypsodamasis tariau,- kad tau pasisekė skristi ne su KGB karininku, o su gydytoju? Čia mūsų keliai ir išsiskyrė, nes jis turėjo eiti atsiimti bagažo su lauktuvėmis, o aš turėjau tik nedidukę tašytę. Danielius nuoširdžiai palinkėjo man sveikatos , aš jam sėkmės, nes jam jos reikės labai daug ilgame gyvenimo kelyje. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20094