Jo mes irgi su kolega Londone ieškojom tikrų "fish and chips". Anglai
viešbutyje primygtinai pasiūlė eiti į pabus, kurie duoda maistą iki 12
ar 14 val., neprisimenu, nes visi kiti, "kurie tiekia masitą vėliau yra
skirti turistams". Taigi pusiaudienį nuėjom į tokį pabą, užsakėm
alaus ir tų išgirtų "fish and chips" - na, šlykštumo įsikūnijimas,
nors restoranėlyje buvo visi vietiniai, į mus žiūrėjo kaip į
nepageidaujamus atėjūnus. Kraupi žuvis, bulvytės ir žalia tyrė
(žirneliai). Tiesiog koktu - net kaimyno šuniui (kurio nekenčiu)
nelinkėčiau taip maitintis. Kiti, tobiš anglai, kirto išsijuosę.
Norėdamas "užmušti" tą kraupų skonį gėriau John Smith alų (na,
anglų terminais - Petro Petriačio). Vienintelis šviesus pakenčiamas
alus, nes tie visi ginesai - man kaip kiesielius, koktu. Kai taėjau prie
baro paprašyti ketvirto bokalo, nes niekaip negalėjau burnoje išnaikinti
to kraupaus "fish and chips" skonio, barmenas šaltu snukiu pareiškė, kad
jokio "John Smith" jis nepažįsta. Pasimečiau, tada jis išsiviepė iki
ausų, ir geraširdiškai pareiškė, jog tai "bajeris".   

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20094