Žinai, mano prosenelis niekaip nepajėgė mesti rūkyti, todėl, kai jam buvo devyniasdešimt du metai, atėjęs iš kiemo į stubą, su pypke rankoje atsisėdo ant lovos krašto ir nieko niekam nepasakęs ėmė ir numirė... Bent taip man pasakojo mano tėtis... O, jeigu rimtai, tai nei aš nei mano vyras niekada nerūkėme, o dukra, kai pradėjo nuo aštuoniolikos, tai dūmija iki dabar, tik kažkaip jai labai lengvai pavyko dozuoti, t.y. mažinti iki minimumo. Ji mano, kad, pvz. po sunkios, sukeliančios begales neigiamų emocijų bylos nagrinėjimo, daug mažiau pakenkia dūmas, negu pasilikimas toje stresinėje situacijoje. Kadangi ji gana dažnai per dieną pabraidžiusi po visuomenės purvą, po darbo telefonu ant mano peties išsiverkia, tai aš įpratau jai nepriekaištauti... Visa tai ką parašiau tikrai nereiškia, kad pritariu rūkymui, tik manau, kad nereikia savęs per daug uiti, jei kas iš pirmo karto nepavyksta... -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20094