Tada pasakojo, kad visada norėjusi katinėlio. Parsinešė, augino, bet
sunkiai vaikščiojanti  mama buvo nepatenkinta, nes  vis katinėlis tarp 
kojų pasipainiodavo. Pasakė, kai numirsiu, galėsi laikyt, ir turėjusi
išnešti. Moters jau anūkas suaugęs, atvežė tada močiutę rinktis,
kartu džiaugėsi visais kačiukais, žiūrėjo, kuri katytė pirma prieis,
bet pasirinko ne tą, o šviesesnę.  Pagalvojau, gal liga kokia, gal
todėl ir pas sūnų nori dar nuvažiuoti, ir apie ligonines šneka.
Išleisdama taip ir sakiau prieš metus, jei kas, pirmiausia mums duokit
žinią, į gatvę nemeskit. O prieglaudos pilnos, kiek jų bebūtų. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20094