Mes turim savo širšių. Genėtojas rado jų lizdą kriaušėje aukštai,
parodė. Atrodo kaip didelis pilkas kopūstas. Paaiškino, kad jį galima
nudeginti tam tikru būdu naktį, tada širšės nesugebės užpult.
Atkalbėjau namiškius nuo tokių dalykų, sugalvojau priežastį, sakau, 
širšės atlieka bičių darbą sode. Nors kažin, ar taip yra. Dar buvau
skaičiusi kažkur atsitiktinai, kad širšės pripranta prie aplinkos ir
namiškių nekanda. O gal ir namus saugo. Maži kačiukai žaisdavo su
jomis, įskridusiomis į virtuvę, nekreipdavom dėmesio.  Sugaudau jas ant
lango pamačiusi ir išnešu paleist. Tik kartą atvažiavo pusseserės
dukra, įėjo pro kiemo duris, o paskui ją,  matau, dideliu greičiu
įpykusi širšė. Visai kitoks garsas, skridimas lyg į taikinį. Ne
sveikintis skubėjau, o širšę numušt žemyn, o ta susisukusi kirto čia
pat ant kilimo žiopsančiai mažiausiai katytei. Tuoj pat prasidėjo
traukuliai, čiupom skaičiuot ir girdyt priešalerginių vaistų dozę.
Dabar ta katytė labai atsargi, į sodą išeina tik su manim arba sutemus,
dažniausiai tupi prie atvirų durų, išgirdusi skrendant atpažįsta
akimirksniu, ir bėga namo slėptis. Gal dar pamirš.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20094