Kur yra Bažnyčios jėga?

Kaip tik šitaip suprastame demokratinime šiandien yra Bažnyčios jėga.
Dogminės konstitucijos "Bažnyčia" skyrius apie pasauliečius moko, kad
"visa Bažnyčia, visų savo narių stiprinama, sėkmingiau atlieka savo
uždavinį — nešti pasauliui gyvybę" (37). Šiandien tas uždavinys
nukrikščionintame arba nukrikščionina-mame pasauly yra milžiniškas.
Tik abi kunigijos — bendroji ir tarnaujančioji — bendromis jėgomis,
bendra veikla, sutartinai varomu bendru darbu (jei naudotis konstitucijos
"Bažnyčia" posakiais) gali atlikti tą uždavinį, kurį kartu joms
abiems stato gyvenamasis laikas ir erdvė.
Vatikano II susirinkimas iškilmingai skelbia ir moko, (dogminės
konstitucijos 32-je pastraipoje apie pasauliečių vietą Bažnyčioje),
kad "bendra yra narių kilnybė, plaukianti iš jų atgimimo Kristuje,
bendra vaikų malonė, bendras pašaukimas būti tobulais; vienas
išganymas, viena viltis, nedaloma meilė", ir kad "skirtumą, kurį
Viešpats padarė tarp pašvęstųjų tarnų ir likusios Dievo tautos, lydi
jungtis, nes ganytojai ir kiti tikintieji yra susieti abipuse
nepriklausomybe" (32). Įgyvendinant šią Vatikano II susirinkimo
konsilijos dvasią bei direktyvas lietuviai turėtų būti ne kitų tautų
užpakalyje, o jų priešakyje. To reikalauja šiandien ypatinga lietuvių
tautos padėtis.


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20094