„Raudoni sandaliukai“ – septintoji Doloresos Kazragytės
autobiografinės eseistikos knyga. Tai atvirumu kerintis aktorės
žvilgsnis į save, dviejų esybių – senstančio kūno ir senatvę
neigiančios sielos, gyvenimo patirties įsitvėrusio proto ir vilties
ieškančios širdies dialogas. Apie ką autorė kalba su savimi ir
skaitytoju? Apie mažus kasdienybės stebuklus, susitikimus su Lietuvos
miestų ir miestelių žmonėmis, grįžimą į teatrą – repeticijas
naujame spektaklyje, vienatvės liūdesį ir palaimą, abejones ir
tikėjimą, padedantį nepalūžti pasirinkimo kryžkelėje. Apie tai, kad
susitaikyti  nereiškia pasiduoti.
Prisiminimai – viso gyvenimo, iki smulkiausių daiktų, kvapų, žmonių
– gyvena savo laisvą gyvenimą ir sklando kažkokių tau nepavaldžių
pasaulių erdvėse, ir nori tu ar nenori – ateis, užklups, įsiskverbs,
prisiglaus, palies kada nori, kur nori. 

Štai kas yra išsilaisvinęs tavo praėjęs gyvenimas. Jis bet kada gali
grįžti. Ir jis grįžta naujoje D.Kazragytės knygoje “Raudoni
sandaliukai”. 

Prabudau. Tamsu. Kiek valandų? Dar tik keturios. Ne, jokiu būdu
nebegersiu antros tabletės. Esu išsigandusi – jau darausi priklausoma,
kaip narkomanė. Ką daryti? Kaip pasipriešinti?
“O ko priešintis? – išgirstu Jos tylų ramų balsą. Nesišaipo.
Nepuola. – Argi ne vis tiek? Geri ar ne? Žinai, tavo Kamiu pasakė apie
geriančius: žmonės geria iš bejėgiškumo ir todėl, kad yra pasmerkti.
O čia tik tabletė – baisus dalykas! Vis tiek kitaip neištversi. Joga
ir visokie kvėpavimai – ne mudviejų prigimčiai. Nerimas prasiverš pro
viską. Nesipriešink.” Eik šalin. Galvosiu apie… Kada buvau
laimingiausia? Kada ta vienintelė akimirka? Žinau. Tada… Vėl matau
raudonus sandaliukus. Tada ir buvo pati tikroji, laimingiausia akimirka.
Gulėjau netoli krosnies. Prabudusi matydavau ugnies šokį ant sienos.
Matyt, buvo vasara. Ne. Ruduo. Rugsėjis. Man – ketveri. Aš to nežinau,
gal žinau, bet nerūpi. Atsimerkiu. Šviesu. Už mano galvos langas.
Saulės spinduliai linksmina grindis, visą kambarį. Kas čia? Kas čia
prie lovos? Ant taburetės, šalia mano galvos (akių!) tupi raudoni
sandaliukai! Negaliu susivokti. Džiaugsmo drugeliai susirenka būreliu
mažoje širdelėje ir plazdena, ir virpa, ir sukasi. Sandaliukai! Raudoni!
Vėl atsimerkiu, užsimerkiu, atsimerkiu… ištiesiu atsargiai ranką,
paliečiu vieną, kitą – tik pirštų galiukais, tik vos vos, kad tik
neišnyktų. Tikri. Čia jie! Sandaliukai. Pakeliu galvą, atsisėdu, dar
paliečiu ir… paimu į rankas: o, laime! Prieš mane dvi raudonos
aguonos, raudonos brangenybės. Oda blizganti, truputį rauplėta, padukai
rudi, sagtelės, ak! Sagtelės sidabrinės. Pauostau, priglaudžiu vieną
prie vieno, kitą prie kito skruosto – švelnūs… mano, mano, mano. O,
laime! Šoku iš lovos! “Mama! Mama!”
Tyla. Mama ar išėjusi į turgų, ar kiaulę šeria. Nieko man nereikia.
Matuotis reikia. Apsiaunu nuo žemės pakėlusi kojinytes, vakarykščias
– ne, negerai, jos nešvarios. Ištraukiu iš komodos naujas, baltas –
apsimaunu ir bandau autis sandaliukus. Vieną… atsargiai, bijau
suplėšyti, kitą, širdelė daužosi. Tinka! Pro langą saulės
spinduliai irgi šoka laimės šokį su manim. Vos vos įstengiau užsegti
sagteles. Sunku pataikyti į skylutę, ir dar naują. Užsegu. Stojuosi.
Rodos, viskas išnyko – tik raudoni sandaliukai, baltos kojinytės. O!
Greičiau kėdę, užlipu, žiūriu į veidrodį. Žinoma, dar naktiniai
marškinėliai, bet… dvi pėdukės raudonuoja, džiugina, juokiasi,
švyti: kaip gražu, kaip gražu. Bėgsiu į lauką, bėgsiu pas Rūtą,
Saulę, bėgsiu į miestelį, bėgsiu visur. Aš su naujais sandaliukais!
Reikia parodyti, reikia pasakyti, reikia pasigirti: mama man nupirko.
Greičiau rengtis. Negaliu nulipti. Tos kojelės prikalė mano žvilgsnį,
tos kojelės mano grožybė, mano laimė, mano vienintelė visam gyvenimui
užstrigusi augančios, senstančios esybės laimė. Vienintelė tokia.
Nepakartojama. Amžina. Lėksiu lėksiu į kiemą, lėksiu lėksiu
striksėdama šokinėdama su raudonais sandaliukais per visas gatves, per
visas drauges. Dar nespėjusi apsirengti jau šaukiu, dainuoju: “Rūta,
pažiūrėk! Saule, ar matai! Birūta, žiūrėk – aš turiu, aš
apsiaviau, aš gavau, man nupirko… aš turiu naujus, matai? Matot?
Nenunešioti.
Visai nauji! Nebejutau nieko, kaip įėjo mama, kaip puoliau ant kaklo,
kaip ji pasakė: “Su gimimo diena sveikinu, Risele. Tau jau ketveri
metukai.” “Aš bėgu, mamyt, aš bėgu pas drauges. Aš jau didelė, a
noje?” “Noje, noje”, – sako mama, ir nematau nei jos liūdnos
šypsenos, nei rūpesčio: po dviejų dienų turės vėl išvažiuoti į
tuberkuliozės ligoninę.
O aš lekiu. Jau prabėgau paštą, jau čia pat draugės namai,
sandaliukai nešte neša, skraidina, visa gatvė kaukši, taukši nuo
mažų žingsnelių. Saulė. Šiltas rugsėjis. (…)
Ir kaip taip gali būti, kad tą dieną patyriau ir patį ryškiausią
sielvartą. Neįtikėtina, bet žinau: tada, prieš 64 metus, patyriau per
vieną dieną, ketvirtus metus užbaigusi, gyvenimo laimės ir skausmo
prisilietimą.
Susiradusi drauges, prisigyrusi, pademonstravusi savo kojeles, laimės
kupina, saulėtos dienos apšviesta nubėgau prie ežero, kur mūsų
numylėtas, nutupėtas gluosnis merkė dar lapuotas šakas į vandenį.
Laipiojom, žaidėm, krykštavom, bėgiojom pakrante, mėtėm akmenukus,
tuoj atsirado ir Broniukas, šešerių metų, gyvenantis čia pat
paežerėje. Visi laipiojo storu gluosnio kamienu ir spjaudė į vandenį.
Aš bijojau. Niekada dar nebuvau užlipusi aukštai. Broniukas erzino:
“Mažė, mažė, bailė, – bėje į miedį lėpti…
Risa-krisa-barbarisa!”
“Vot er nebejau.”
“No tad lėpk! Akščiau. Lig gala!”
“Lipk! Su naujais sandaliukais nepaslysi!” – ragina ir Birūta su
Rūta.
Bijau. Širdelė virpa. Lipu.
Lipu. Lipu. Jau virš vandens. Jau pririnkau seilių į burną –
spjausiu. Ir… kažkaip pakrypo koja už šakos, smuktelėjo, šaka
užkibo už dirželio, dar smuktelėjau, sagtelė nutrūko, sandaliukas
pliumptelėjo į vandenį.
Negaliu apsakyti to siaubo. Jo neįmanoma aprašyti. Nusliuogiau žemyn.
Ašaros ašaros…
“Ištrauk, Broniuk, ištrauk…” – verkšlenu, šaukiu.
Sandaliukas raudonuoja po vandeniu. Negilu. Bet, girdėjau, yra
siurbėlių – baisiai šlykštėjausi (iki dabar), tačiau puoliau į
vandenį, užmiršusi nusiauti antrą sandaliuką. Suknelės palankos
permirko, grabalioju, ištraukiau, išlipau, varva nuo suknelės,
sandaliukas pilnas vandens, o tas, kurį ištraukiau, – be sagtelės.
Nugrimzdo smėlin. Draugės nuščiuvo, Broniukas vėpso ir nubėga į savo
sodą už vartelių. Verkiu, vos kvapą atgaudama. Nemačiau, kaip draugės
nuėjo, kaip likau viena, šlapia ir… amžinai praradusi brangiausią
dovaną. Ėjau namo mediniu šaligatviu į kalną, verkti nebebuvo jėgų,
tik gūkčiojau, viena koja su raudonu sandaliuku ir vandenyje
šliurpsinčia pėduke, kita – tik su kojinyte, rankoje sandaliukas su
nutrūkusia sagtele. Nė vieno žmogaus. Tuščia gatvė. Netoli namų, ant
kampo, alyvomis apaugusiame sode gyveno batsiuvys Grikštas. Tą žinojau.
Mama buvo kartą atsivedusi. Kas mane stumtelėjo eiti pas jį? Patiko
Grikštas man. Visada kieme ar gatvėje pašnekindavo ir sakydavo: “Kai
būsi panelė, padarysiu tau šilkines kurpeles ant aukšto kulniuko. Jau
ir šilką turiu. Blizgantį kaip auksas. Būsi graži Riselė-panelė!”
Pakeldavo ant rankų ir apsukdavo.
Paklibinau Grikšto duris – tyla. Atsisėdau ant kilimėlio prie durų
ir sėdžiu. Rodės, gyvenimas baigtas. Kaip vaikas gali jausti tokią
tuštumą, neviltį? Gali.
Purto mane kažkas.
“Risele, kon če dėrbi? Kas yra?”
Ir pradedu vėl raudoti, rodyti, aiškinti kaip sugadinau sandaliuką,
nėra sagtelės, ir kitas sugadintas, šlapias, ištįs, mama padovanojo,
šiandien, bijau eiti namo… Ir verkiu verkiu prisispaudusi prie Grikšto
švarko skverno, gūkčioju ir vis kartoju – nebėr sandaliukų,
nebėr…
Dėdė Grikštas pritupia prie manęs: “Vakali, to vėsa šlapi, ekiau
į trobą, ožkorsio plytą, sosergsi, vėskas bus gera, ekiau.. Pataisyso
ton tavą sandalioką, maža bieda…”
Įvedė į trobą, tvarkingą virtuvę (gyveno vienas, Grikštienė –
visada garbanotais plaukais ir naujais blizgančiais batais su kulneliu –
jau buvo mirusi prieš metus), užkūrė krosnį, nuavė kojinėles,
padžiovė, sandaliuką padėjo džiūti ant kažkokio puodo, o tą be
sagelės iššluostė skuduru, nuėjo į kitą kambarį (mane pasodino prie
stalo ir liepė gerti karštą arbatą), kažką ten stumdė, krapštėsi,
o aš nei gyva, nei mirusi siurbčiojau arbatą su uogiene ir jau kažkokia
viltis plazdėjo širdelėje. Laukiau, kaip man atrodė, amžinybę. Porą
kartų priėjau prie atvirų durų, mačiau jo palinkusią galvą prie
žemo stalo, apdėto nesuprantamais man daiktais: krūvos odos atraižų,
geležėlių, plaktukų, kurpalių (tada nežinojau, kas tai per daiktai),
o Grikštas nepakeldamas galvos dukart pasakė: “Vėskas bus gera.
Pakentiek.” Ir: “Jau tujau baigso. Bus tvarka.”
Ir… ta akimirka: išeina dėdė Grikštas, ant delno laikydamas
sandaliuką su… su sidabrine sagtele! Šypsosi ir sako: “Nu vot,
vakali, vėskas gera. Imk.”
Paima tą sandaliuką, džiūstantį ant krosnies, ir, pasodinęs ant
mažo krėsliuko, apauna man kojeles. Kojinytės dar drėgnos, bet
sandaliukai blizga kaip blizgėję.
O, laime! Vėl apkabinu dėdę Grikštą, vėl prisispaudžiu prie jo
nutrinto švarko skvernų – kvepia suodžiais ir oda.
“Einam, Risele, parveso į namus. Mama, musiet, jau eiška tavės.”
Laikydamasi už dėdės Grikšto didelio tvirto delno, straksėdama
šaligatviu, drožiu pas mamą. Gerai nepamenu, kaip mama sutiko, ar
ieškojo, ar ne, tik pamenu vakarą – šiltą, tylų, švelnų rudenio
apkabinimą, dvelkiantį ramybe, palaima; mama su Grikštu sėdi po langu
ant suolelio, dar žydi nasturtos, medetkos, jie kalbasi, o aš su
raudonais sandaliukais vaikštau takeliu nuo verandos prie šaligatvio, nuo
šaligatvio prie verandos ir dairausi, gal kas praeis ir pamatys mano
raudonus sandaliukus. Laimingiausia gimimo diena per visą gyvenimą.
Vienintelė tokia. Akimirkos amžinybė…

Doloresa Kazragytė





-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20094