Mano vartojami terminai laikytini išimtinai subjektyviais ir suprantamais tik man. Sorry, jei užgavau jautrią stygą :)))

Taip taip, aš irgi triušiukus auginau. Galima net vadinti "veisiau" - taip smagu ir miela buvo, kol atėjo laikas arba persikelti į fermą, arba leisi uošviui nudobti porą "suvalgymui". Ties ta vieta ir baigėsi tiesiog auginimas savo džiaugsmui, ir tapo elementarus "veisimas".

Gyvūnui labai natūralu susilaukti palikuonių, iš esmės gamtoje tai ir laikytina vieninteliu tikruoju gyvenimo tikslu kiekvienam padarui. Bet nereikia suplakti "leisti susilaukti palikuonių" ir "veisimo", kaip tą žodį išreiškė "A&G".
Taip, aš norėčiau, kad mano katė susilauktų vaikučių, ir jai džiaugsmas, ir man. Tačiau jie užaugtų, ir taptų pakankamai didele našta. 

Mėgaučiausi tuo, kad mano katė ir jos kačiukai visi auga kartu, pas mus, mes juos mylim ir jais džiaugiamės.
Gi veisimas - tai LEISTI savo augintiniui susilaukti palikuonių, LEISTI jam žindyti (kiek girdėjau veterinoriškų terminų - tampa gyvūnas atsparesnis visokioms moteriškoms ligoms, etc.), tačiau vėliau tuos vaikus ati-(par-)duoti auginti kitiems. Kaip pati rašote - "nauji šeimininkai skirs daugiau dėmesio, nei VEISĖJAS" - apie tai ir kalbu.

Jei labai labai giliai pakamsčius ir atmetus visokius skambius žodžius, veisimas - kraujo grynumo palaikymas. Kažkokio požymio išlaikymas, ir pan. Aš gi kardinaliai nepalaikau "grynumo" (arijų) teorijų. Gal tame ir yra mano tokio griežto požiūrio į "veisėjus" šaknys. 

Atsiprašau už žiaurų pavyzdį, bet man tas veisimas skamba kaip maždaug: "Vat, šita mūsų jauniausioji dukra mums gavosi neblogai sudėta, taigi, kai jai sueis 15-16 metų, reiktų jai parinkti stiprų kvailą berniuką, kad jų vaikučiai būtų vis tobulesni ir tobulesni. Tuos vaikučius atiduosim (įvaikinsim), nes juk labai sunku auginti 20 anūkų. Vyresnioji mergaitė truputį kvailoka, tai ją reiktų sterilizuoti, kad nekankintų PMS sindromai, ir įdarbinti sode".

Tad ir atsakymas į "išmatavimo" klausimą - labai subjektyviai iš savo bokšto žiūrėdamas darau išvadą, kad aš taip nesielgčiau su savo vaikais, kuriuos myliu, tai taip nesielgsiu ir su katėmis, kurias lygiai panašiai myliu. Ir nors ir ribotai, bet lepinsiu vaikus savo, nebodamas skeptikų "pasisakymų" apie tai, kad GARANTUOTAI jiems bus blogiau gyventi, nei kieminiams nelepintiems vaikams.

Lygiai taip ir nebosiu tų pačių skeptikų pasisakymų apie tai, kad JEIGU nesterilizuosiu savo katės, tai ją nukankinsiu negyvai, o jei nenukankinsiu, tai minimum kiaušidžių vėžį įvarysiu. Geriau pripažinsiu nedidelę tikimybę tapti egoistišku kačių kankintoju, negu pripažinsiu kažkokią savo egoistinę teisę lupti katei nagus ar pjaustyti kiaušides.

Daiva, jei jums nesunku, galite mane tu'jinti, nes jaučiuosi traukiamas per dantį, kai jūs man jūsinat. :)))



"DaivaD." <ddaiva@takas.lt> wrote in message news:hmnp0f$efu$1@trimpas.omnitel.net...
> "Jonas Sergejenka" <johnas@kazhkur.com> wrote in message news:hmnlp0$9bf$1@trimpas.omnitel.net...
> > Aš ir netvirtinu, kad tai ne "hobis". Aš tik tvirtinu, kad tai - nėra ta didžioji MEILĖ katėms/šunims. O viso labo tik meilė kačių veisimui (hobis).
> 
> O tai kokiu čia matu išmatavote jų meilę, MEILĘ, ar nemeilę katėms/šunims? Ir kokiu būdu veisimas tą meilę sumažina?
> 
> > Na, kadangi nelabai suprantu visos tos "veisimo" idėjos, tai man tai labiau panašu į kažkokius eksperimentavimus su savo augintiniu.
> 
> O tai kokie čia eksperimentavimai - argi gyvūnui nėra natūralu susilaukti palikuonių?
> 
>  Teigiama prasme "veisimą" laikyčiau tik tuo atveju, jei šeimininkas mėgaujasi kiekviena savo gyvūno vada, ir pasilieka visus naujus gyvūnėlius sau. Augina, bovyjasi su jais, myli ir džiaugiasi, o ne dalina į kairę ir dešinę. :))
> > 
> 
> 
> Ir vėlgi: kodėl? Argi tie nauji gyvūnėliai nebus laimingesni pas naujus šeimininkus, kur visas dėmesys skiriamas jiems, negu pas veisėją, kuris visus pasilieka sau, ir dėmesį turi dalinti kelioms dešimtims? 
> 
> Jūs kalbate apie "veisimą" (įtariu, kad tiesiog apie fermą), o aš apie veisimą.
> 
> 
>  
>