Mano dvi kapeikos.

Sakyčiau taip - jei asmuo turi artimus giminaičius, jokia parama 
nepriklauso. Jei žmogus vienišas, tai jo turtą "priglaudžia" valstybė ir 
remia tą asmenį. Kai asmuo miršta - turtą valstybė realizuoja taip 
padengdama priežiūros išlaidas. O jei yra vietų senelių prieglaudoje, tai iš 
karto į prieglaudą paimant turtą.

Susvetimėjusi tauta visiškai esame, va ir Rūtos pavyzdys rodo, kaip už savo 
giminaitį žmogus arė. Taip ir turi būti, tai gal giminės giminėmis vėl 
pataps ir vienas kitą prižiūrės ir daugiau rūpinsis, o ne tik po to 
prisimins, kai žmogus kanopas užvers ir susirinks kaip grifai interesą į 
turtą pareikšt...

Per daug žmonės įprato, kai už juos turi kažkas kitas pasirūpinti. Visų 
pirma pats savimi turi pasirūpinti, sunku ta senatvė, bet ir posakis yra 
"kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi" - tad ir gyventi reikia ne tik šia 
diena, bet ir pagalvoti o kaip bus, kai susensi. Galų gale tie patys 
seneliai gali kooperuotis taip pasidalinant išlaidų našta.

P.S.: nenoriu suabsoliutinti savo pasakymo, nes tikrai gali būti įvairių 
situacijų, kai pvz. tie patys giminaičiai yra visiškai nepajėgūs padėti savo 
artimajam ir pan.

"RobeNebijaka" <robe@nebijaka.lt> wrote in message 
news:himked$br0$1@trimpas.omnitel.net...
> Šimtai tūkstančių ne rodiklis ir ne pinigai, pagal dabartinias kainas 
> vidutinio didumo namukas ant 5arų žemės šimtus tūkstančių kainuoja. Vienu 
> žodžiu čia Lietuva, pasenai būk malonus pyzdink į senelių prieglaudą ir 
> nemaišyk mums čia gyventi.