Iš esmės labai panašų atvejį turiu iš labai artimos aplinkos...
Dar pavasarį buvo kuriamos istorijos kaip ten toje UK yra gerai, kaip ten 
nuvažiuoja, gauna darbą, kaip ten puiku, už vaiką (6 metai) iš karto bus 
gauta išmoka, vos ne nemokamas kambarys ir t.t., o čia darbo nėra, Maximon 
neisiu.
Išvažiavo.
Savaitė, dvi, trys - darbo nėr, fabrikams derlius neprasidėjęs, o visos 
vietos užimtos privažiavusių lietuvių ir lenkų. Išsinuomavo kambarį name, 
kur kiekvienam kambaryje vis kitos tautybės to paties likimo draugai gyvena. 
Po trijų savaičių baiginėjasi dar Lietuvoje pasiskolinti pinigėliai, jama 
depresija ir liūdesys.
Po menėsio darbas gautas. Fabrike. Džiaugsmas. Iki pirmos darbo dienos. 
Pasirodo, kad anas ne tik kad tarp puikaus išsilavinimo ir intelekto 
spindesiu pasižyminčių lenkų, bet ir fiziškai sunkus, o pirma gauta alga 
kažkodėl ne visai tokia, kokios tikėtasi... Darbo daug, išeiginių mažai, 
nėra net kada su vaiku išeiti pabūti. Aplink krūvos agresyvių lenkų, 
gyvenimas nedžiugina.
Dabar jau sakė yra noras grįžti Lietuvon ir eiti dirbti bent jau Maximon, 
nes "čia bent jau būsiu tarp savų, o ne kaip vergė dirbsiu fabrike".
Tačiau moralas yra ne tai, kad nevažiuoti. Moralas yra tas, kad labai gerai, 
jog rožines svajones susikūrę žmonės išvažiuoja ir pasibando. Manau, kad 
daliai pavyksta, dalis lieka visiškam š, o dar dalis sėdi š, bet nenori to 
pripažinti ir sako, kad labai gerai.
Tiesiog viskas priklauso nuo tikslų ir lūkesčių. Asmeniškai aš kažkur 
važiuočiau tik su konkrečiu kontraktu, tik konkrečiai žinodamas kur dirbsiu 
ir gyvensiu, kiek uždirbsiu ir panašiai.