KEdas rašė:

> 90% daugiabučių administratoriai yra paskirti, nes ten gyvena
> neorganizuoti žmonės. Kiek jiems pasako mokėti – tiek ir moka
> nesiginčydami. Tai faktas.

Tobiš — kvaili rinkėjai... :(
O kai jiems pasakoma, kad reikia stogo dangą keisti (ką jau ten apie 
balansinius ventilius, laiptinės langus, siūles ir kitas kosmines 
technologijas), tai dažniausiai prasideda: nemokėsim, nes ir taip jau 
mokam baisiai daug mokesčių, už ką jums mokam?!, neturim pinigų, mums 
nevarva, tai (dar) ir nereikia! ir t.t...
Tai kodėl tu nori įrodyti, kad namo (ir jo gyventojų problemos) yra 
administratoriaus problemos, nes taip iš esmės nėra? :-)
Už tas surenkamas kapeikas administratorius, manau, adekvačiai ir 
atidirba. Žinoma, galėtų turbūt ir daugiau padaryti ir to jau reikia 
nuosekliai/racionaliai ir konkrečiai reikalauti (kai 90% 
neorganizuotų?), gal net ir teisės aktais, tačiau neitin. Pradėjus 
šokdinti, kad „pats ir tvarkykis su tais, kurie nemoka, čia tavo 
problemos, kad netvarkinga šilumos sistema, tu dabar atsakingas, nes tu 
administratorius“, nieko tu nepeši, nes joks administratorius už tas 
kapeikas iš esmės ne(iš)spręs tavo namo problemų, kurių pagrindinė — 
gyventojai (jų nenoras ir galimybės problemas spręsti).
Pradėjus kategoriškai reikalauti permestų kaštus tau pačiam (ir tada 
sužinotum realią deleguotos atsakomybės kainą, kuria, vėl gi, bus 
nepatenkinti tie patys 90%)...


> Administratorius jiems kaip tik todėl ir paskirtas.

Ir kaip tai sprendžia jų problemas? Dažnai kosmetiškai, formaliai, iš 
lėto, palaipsniui. Iš esmės paviršutiniška priežiūra ir 
einamasis/būtinasis, palopantis remontas. To ir reikia; už tą ir tiek 
temoki.
Nori efektyviai spręsti kitas problemas ir problemas iš esmės (šilumos 
suvartojimo, apskaitos, modernizavimo)? Oi, tai jau visai kiti pinigai. 
Dingo noras?
Bet ironiškasis momentas — ar tikrai nori, jei tos problemos tau iš 
esmės nerūpi, nes yra kažkoks administratorius ir jis čia privalo 
sutvarkyti...? :-)
Vėlgi, grįžtu prie savo tezės: joks administratorius neišspręs esminių 
namo problemų, jei jų pats namas (kritinė gyventojų masė) nepribrendęs 
(nepasiryžęs ir neturi noro ir neretai galimybių) spręsti. Kraštutinis 
to įrodymas yra priverstinė renovacija, kuri daugumai turbūt ir šviečia 
(nebent per keletą dešimtmečių, palaipsniui pasikeis mąstymas): 
nusprendė, atėjo, padarė — TURIU.


> Tu painioji „pigiau“ ir „atsipirks ilgoje perspektyvoje“. Gal nežinai,
> bet kaip tik namų administratoriai ir sabotuoja renovacijos skatinimą,
> nes panašu, kad jiems ta betvarkė naudinga – tai skardą pataisai, tai
> langus paremontuoji, tai vamzdį pakeiti. Ir visada turi pasiteisinimą
> dėl prastos kokybės – nedavėte pinigų pakeisti visai sistemai.

Kažin kaip jie gali *sabotuoti*? Aš tai kiek susidūriau, tai susiduriu 
tik su (daugumos) vangumu, tamsumu, mitais ir nenoru/nesuinteresuotumu, 
dėl ko reikia nuolat įtikinėti.
Koks dar galėtų būti sabotažas, jei net ilgas ir nuoseklus įtikinėjimas 
sunkiai veikia? :-)
Ar čia turi omenyje, kad administratorius nereikalauja daugiau 
remontuoti, nors galėtų ir taip, per didėjančias sąnaudas, neskatina 
pamąstyti apie renovaciją? Tai, kad ir renovuojant dažnai taupoma ant 
visko (medžiagų, ventiliacijos, apšiltinimo, apdailos ir t.t.), tai su 
tokia renovacija ir medžiagų, bei darbo kokybe, tos namo ir jo 
eksploatacijos problemos/sąnaudos niekur nedings...