> > Kapitalizmas atsirado gerokai anksčiau nei dalinių rezervų sistema, ir jei > dėl pinigų kiekio didinimo pradėjus naudoti dalinių rezervų sistemą > kapitalas nebūtų suvartojamas bei iššvaistomas neįgyvendinamiems > projektams, ekonomikos progresas vyktų nepalyginamai greičiau. > Nebūtų dalinių rezervų bankininkystės, nebūtų ir mums žinomos bankininkystės aplamai. Nebūtų palūkanų už indėlius, o tik mokesčiai už saugojimą, taigi sumažėtų verslo demokratiškumas - verslą galėtų daryti tik tie, kurie jau turi pinigų, pasiskolinti būtų sunku. Kai olandai jau XVI a. sugalvojo dalinių rezervų bankininkystę (ir šiuolaikinius popierinius pinigus), jų ekonomika suklestėjo, greitai tai perėmė kiti. Tokia bankininkystė praktiškai neatsiejama šiuolaikinio kapitalizmo dalis. Esant defliacijai būtų labai mažai investuojama - patys pinigai būtų vertybė ir jie būtų kaupiami. Tuo atveju neįsivaizduoju ir akcinių bendrovių klestėjimo, ypač "startup" kompanijų, kai neturima jokio produkto, o tik idėją, ir IPO metu surenkamas šimtų milijonų dolerių kapitalas. Bet, aišku, kiekviena sistema galėtų gyvuoti, bet kiek tai būtų efektyvu, galima samprotauti be galo. Dabar norėčiau išdėstyti dabartinį savo supratimą apie ekonomiką aplamai. Čia ne pagal kokią teoriją, o paties susidaryta samprata. Mano nuomone, pagrindinė šiuolaikinių ekonominių ciklų priežastis - vis didėjantis darbo našumas. Dalis verslo (ir darbo jėgos) šiuo metu gali pagaminti visiems žmonėms reikalingą produktų ir paslaugų kiekį (pvz., žemės ūkyje išsivysčiusiose šalyse dirba apie 2 proc. darbo jėgos, ir daug kur jis galėtų būti dar efektyvesnis). Kita darbo rinkos dalis iš esmės lieka be darbo ir be pragyvenimo šaltinio. Aišku, esant laisvai rinkai taip nėra, nes visi sukasi kaip išmano. Tie kiti prigamina krūvą ne pirmo būtinumo (arba ir visai nebūtinų) prekių ir paslaugų ir galingos marketingo mašinos pagalba įtikina žmones pirkti tas nelabai būtinas prekes ir paslaugas, dažniau jas atnaujinti. Taip vieni kitus palaiko ir labai efektyvioje ekonomikoje lieka kokių pora proc. bedarbių, kuriuos nesunku išlaikyti iš nedidelių mokesčių. Dėl kokių nors priežasčių kritus vartotojų lūkesčiams, vartojimas sumažėja visų pirma tų nebūtinųjų prekių ir paslaugų sąskaita, sumažėja tam tikrų verslo šakų gyvybingumas, atleidžiama dalis darbuotojų ar sumažėja jų pajamos, šie pradeda irgi taupyti, prasideda grandininė reakcija, ir dėl realiai sumažėjusių pajamų bei blogų lūkesčių, sumažėja bendras vartojimas. Prasideda bankrotai, skolinimo rizika padidėja, bankai nenoriai skolina verslui. Prie to nenoro prisideda ir tai, kad vyriausybės, surinkdamos mažiau pinigų iš susitraukusio verslo, pradeda skolintis iš bankų - tai paprastai saugesnės paskolos. Infliacija. Vienas pagrindinių tokios ekonomikos ramsčių apart marketingo ir įvairiausių formų paskolų yra pastovi kontroliuojama infliacija. Stengiamasi palaikyti pastovų nedidelį pinigų nuvertėjimą prekių atžvilgiu ir tuo pačiu vartojimą, investicijas, žodžiu visą ekonomikos sukimąsi - juk pinigų kojinėje tada laikyti neapsimoka. Tai dabar suprantama kaip aksioma. Pvz., vienas pagrindinių deklaruojamų ECB tikslų yra palaikyti pastovią apie 2 proc. metinę infliaciją - manoma, kad ji sveikiausia ekonomikai Centrinio banko vaidmuo (tuo pačiu monetarinė politika ir Čikagos mokykla). Jis sukurtas ne kontroliuoti infliaciją (kas pradėta daryti vėliau), o kovoti su krizėmis. Pvz. JAV FED buvo sukurtas kovoti su labai padažnėjusiomis bankų bankrotų bangomis. Centrinis bankas ne tik prižiūri bankų rezervus ir veiklą, bet ir suteikia paskutinės vilties paskolą. Juk esant dalinių rezervų bankininkystei netgi mokų banką gali sužlugdyti kokie nors gandai ir masinis indėlių atsiėmimas. Centrinis bankas gali paskolinti didelę sumą ir išgelbėti tokį banką. Centrinis bankas gali ir lanksčiau padaryti daug pinigų vyriausybei, kai to būtinai reikia. Ne paslaptis, kad karo metu vyriausybėms reikia daug pinigų. Galiojant aukso standartui karo metu valstybės praktiškai atsisakydavo jo ir monetarinė sistema iš esmės žlugdavo. Ekonominių krizių metu centriniai bankai vykdo aktyvią monetarinę politiką - išmeta didelius pinigų kiekius ir tais stengiasi išjudinti vartojimą ir paskolų sistemą. Fiskalinė politika (Keinsas). Ji skirta užpildyti ekonomikos spragą, kurios neužpildo verslas, kai žmonės pradeda mažiau vartoti. Vyriausybė savo projektais duoda žmonėms galimybę dirbti ir užsidirbti. Anot paties Keinso, geriau dirbti nelabai reikalingus darbus, bet už tai gauti pinigų, nei visai nedirbti - tokia jau šiuolaikinio darbo pasidalijimo realybė. Bet to ir pats verslas, ypač ekonomikos klestėjimo metu, sukuria ir parduoda daugybę abejotinos naudos produktų ir paslaugų, o valstybiniai infrastruktūriniai ir kiti projektai dažnai atrodo tikslingesni. Fiskalinės politikos dalimi galima laikyti ir mokslinius projektus, dėl ko greitėja mokslo ir technikos pažanga. Žodžiu, mano nuomone, visi šiuolaikinės ekonomikos instrumentai skirti kuo greičiau sukti ekonomiką. O ekonomika negali augti nedidėjant vartojimui arba nevykdant infrastruktūrinių ir kitų nevartojimo projektų. Vartojimą iš esmės iš verslo pusės didina įvairios marketingo formos, įvairių rūšių paskolos; iš valdžios pusės - kontroliuojama infliacija. Kitą ekonomikos šaką - infrastruktūrinius, mokslinius projektus augina iš esmės vyriausybė. Galima ginčytis - gerai ar blogai tas beveik maksimalus ekonomikos vystymasis ir beveik maksimalus vartojimas. Viena vertus sukuriamos ekologinės problemos, greičiau eikvojami resursai, žmonės turi daug dirbti, nors iš esmės normaliai gyventi jam užtektų tik dalies darbo laiko, jei visi kurtų tik būtinas prekes ir paslaugas. Kita vertus, greičiau vystosi technologijos, tas aukštesnis technologijų lygis tikriausiai greičiau išspręs kai kurias egzistuojančias problemas (sveikatos ir kt.), galbūt žmonija bus geriau pasiruošusi įveikti kokią netikėtai atsirasiančią problemą. Kitas būdas spręsti darbo našumo problemą - didelis lėšų perskirstymas uždėjus didelius mokesčius visam verslui ir didelę darbo jėgos dalį įdarbinant valstybės projektuose. Didesniu ar mažesniu mastu jis daug kur egzistuoja, bet ekonomika darosi ne tokia efektyvi, nors žmonės ir toliau dirba daug, visų problemų ji neišsprendžia. Dar vienas radikalus būdas - administracinėmis priemonėmis smarkiai sumažinti darbo laiką, kad dauguma žmonių prisidėtų prie būtinųjų prekių ir paslaugų gamybos, dirbdami, pvz., porą dienų į savaitę. Gal tai daug kam patiktų - dirbi mažai, turi daug laiko, nuosaikiai vartojami resursai ir teršiama aplinka, bet materialinė gyvenimo kokybė praktiškai mažai nukenčia. Bet to negalima padaryti vien dėl to, kad pasaulis nėra viena valstybė. Jei šalia būtų ir "greitos ekonomikos" valstybės, jos įgytų ekonominį, o tuo pačiu ir karinį pranašumą, priviliotų "lėtų" ekonomikų žmones, norinčius daugiau uždirbti ir vartoti, ir gan greitai tos "lėtos" ekonomikos valstybės žlugtų. Austrų mokykla, nors ir yra prieš valstybės kišimąsi, už verslo laisvę, bet neigia kai kuriuos ekonomiką "greitinančius" instrumentus, taigi, ji nebūtų tokia efektyvi. Mano nuomone konkurencijos ir natūralios atrankos dėsniai galioja visur - ir tarp valstybių. Todėl išlieka ir dominuoja valstybės, turinčios "greičiausią" ekonomiką, tuo pačiu ir didžiausią ekonominę bei karinę galią. Ir natūraliai prigyja ir išlieka visi ekonomiką greitinantys instrumentai. Todėl teigti, kad stipriausios pasaulio ekonomikos (kad ir JAV) būtų daug efektyvesnės atsisakiusios daugumos naujų ekonominių-finansinių instrumentų, kaip kad tai daro Austrų mokyklos šalininkai, nėra jokio pagrindo.