tie žodžiai - siela, dvasia, gyvuliška, žmogiška -ar jie ką nors
prideda, kai iš ties jaučiamas ryšys su kokiu nors padaru - augalu,
paukščiu, šunėku. matyt sklinda iš žmogaus kokia nors šiluma ar
kvapas, kad anie artėja ar traukiasi. o tos žodžių etiketės (siela,
nesiela, kūnas, dvasia - tarsi tai būtų galima atskirti, tarsi būtų
ką skirti) tokios grubios; jos nieko netskleidžia; tik neleistinai
suprastina; sunuobodina. o ant tų žodžių statomos griežtos
hierarchijos... ir rimtai viskas. gyvūnai žavūs savo gyvūniškumu;
šlykštu kai jie sužmoginami, kai iš jų daroma žmogaus parodija; tada
ir žmogus virsta jau ne įstabiu savo kitoniškume žvėrimi, bet dar
šlykštesne, nes jau pažmoginto, gyvulio kopija. šarikovu tokiu. o
katės iš tiesu daug geriau išlaiko tą nepasiduodančią žmogui dalį;
tą tikrą svetimą žvėriškumą; tą moteriškumą; jis visiškai
nesaldus ir ne ū tiū tiū kiškas; užnešantis ant posūkio...   

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19236