gal nujausdama ta augaline siela, visuomet gailiu raut, mest lauk augalus.
viska nukerpu. kieme auga pora serbentu - o gal agrastu - sunku pazint, nes
jie nebemezga uogu. sodinti gal antro pasaulinio karo metais (nugi ne pirmo
- vadinas ne taip jau seniai). vasara zaliuoja, rudeni graziai
paraudonuoja. ir tegu. man keistas toks kolektyviniu sodininku mastymas:
jei augalas sunkiai prigyja (gal jam nepatinka klimatas arba seimininkas),
visais imanomais budais stengtis ji uzaugint. kai jis pagaliau apsipranta,
iskeroja arba ima leisti atzalas i visas puses, kolektyvinis sodininkas
staiga uzsirustina: tas krumas (gele, medis) visai nebezino saiko,
issikerojo ir uzstoja saule kitiems (noredamas kirsti, priezasciu surasi).
ir tuomet inirses ta augala su visomis saknimis israuna, o jo vieton sodina
kita, geriausia toki, kuris spyriojasi ir nenori cia augti.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19236