gal nujausdama ta augaline siela, visuomet gailiu raut, mest lauk augalus. viska nukerpu. kieme auga pora serbentu - o gal agrastu - sunku pazint, nes jie nebemezga uogu. sodinti gal antro pasaulinio karo metais (nugi ne pirmo - vadinas ne taip jau seniai). vasara zaliuoja, rudeni graziai paraudonuoja. ir tegu. man keistas toks kolektyviniu sodininku mastymas: jei augalas sunkiai prigyja (gal jam nepatinka klimatas arba seimininkas), visais imanomais budais stengtis ji uzaugint. kai jis pagaliau apsipranta, iskeroja arba ima leisti atzalas i visas puses, kolektyvinis sodininkas staiga uzsirustina: tas krumas (gele, medis) visai nebezino saiko, issikerojo ir uzstoja saule kitiems (noredamas kirsti, priezasciu surasi). ir tuomet inirses ta augala su visomis saknimis israuna, o jo vieton sodina kita, geriausia toki, kuris spyriojasi ir nenori cia augti. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19236