kaip ten su rugštynių ausimis nežinau, bet Aristotelis man asmeniškai
yra sakęs (knygoj apie sielą), kad augalai turi augalinę sielą,
gyvūnai - augalinę ir gyvūlinę, žmonės - augalinę, gyvūlinę ir
žmogaus (pagal Dievo paveikslą, kas nori, kas nenori tapatinasi su
gyvūnu::) Ir aš juo tikiu. Tai gal augalas girdi savo  siela? Nes kai
paprašiau pušaičių nebesidauginti, nes man teks jas išmesti, o tai
daryti man labai gaila, nes jas myliu, tai ir nustojo daugintis. O viena,
kuri išaugo proiešais duris ir kurią visi siūlė nukirsti (pušaitei
girdint, žinoma) labai mandagiai nusuko savo šakas į šoną, kad tik
netrukdytų praėjimo į vasarnamį. Net genėt neprireikė.  Net
neįsivaizduojat kaip malonu sugrįžti iš iki panagių iškultivuotos
Europos į tokį laisvos priesmėlio floros kampelį. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19236