kaip ten su rugštynių ausimis nežinau, bet Aristotelis man asmeniškai yra sakęs (knygoj apie sielą), kad augalai turi augalinę sielą, gyvūnai - augalinę ir gyvūlinę, žmonės - augalinę, gyvūlinę ir žmogaus (pagal Dievo paveikslą, kas nori, kas nenori tapatinasi su gyvūnu::) Ir aš juo tikiu. Tai gal augalas girdi savo siela? Nes kai paprašiau pušaičių nebesidauginti, nes man teks jas išmesti, o tai daryti man labai gaila, nes jas myliu, tai ir nustojo daugintis. O viena, kuri išaugo proiešais duris ir kurią visi siūlė nukirsti (pušaitei girdint, žinoma) labai mandagiai nusuko savo šakas į šoną, kad tik netrukdytų praėjimo į vasarnamį. Net genėt neprireikė. Net neįsivaizduojat kaip malonu sugrįžti iš iki panagių iškultivuotos Europos į tokį laisvos priesmėlio floros kampelį. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19236