Gaila, kad mūsų tarpe nėra prof. Grigo, gal jis paaiškintų kodėl kasdien atsibundu kokios 5-10 min. prieš auštant. Pramerkiu akis- tamsu nors į akį durk. Aha, dar naktis- nusprendžiu-, bet ne tik , kad miegas neima, bet jaučiu kad jis spėriai tirpsta kaip cukrus ir aš tik blaivėju, blaivėju. O galėčiau dar nupūsti kokią valandėlę. Nieko baisaus, per prievartą nieko gero nebūna, tad keliuosi. trumpam karališkai pasivaikštau ir sėdu prie kompo- reikia žvilgterti ar kokie "priešai" manęs nepuola, kaip pasisekė mano karių ataka. Galite pasveikinti- gavau kapitono laipsnį. Ne pulkininkas, no i to xlėb. Žinoma, laipsnį gavau ne už gerus darbelius, o už griovimus ir žudymus. Būna net kartais gaila "priešus" skriausti, bet čia tik žaidimas, ir jie žino ko atėjo- kitus žudyti. Dabar "priešai" gaus gerai į kaulus, apsispakajins, spjaus į šį žaidimą ir eis rimtų darbų dirbti. Pensininkams,žiemą, turint laiko, galima pažaisti , tuo labiau, kad Mie netiesiogiai mane sugundė. Įdomu, kad šiame kare dalyvauja ir moterys. Pasiskaitau jų laiškus- tokios mielos, švelnios...Ir suprask tas moteris. Murkia, o paslėpti nagučiai aštrūs, oi kaip aštrūs- geriau net nemėgink jas supykinti. O kam pykinti, juk taip malonu kaip murkia ir glaustosi. Fantastiškas jausmas, viena iš geriausių Dievo dovanų. Su šiuo dėkingumo jausmu spaudžiu klaviatūroje tašką ir einu kavos. Pirmiausi prieš tai nuimsiu nuo kelių patogiai įsitaisiusį šiltutėlį murkiantį Murziuką. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19236