per žiemą taip pasiilgstu savo namelio ant vištos kojelės, kad
spaudžiu tenai tik sniegui nutirpus. Ten yra mažas židinukas, bet
pasišildau rytais ir vakarais vėjeliu. Jei tik būna saulutė, nesvarbu
ar vėjas, ar šaltis, namelis įšyla, nes dideli langai atsukti į
saulę. Kai grįžau iš emigracijos, visam sklype radau pridygusių
pušaičių, tai palikom didžiąsias, o kitas persodinom į pakrasčius.
Dabar ten tokia natūrali ir taip man primenanti vaikystę  flora, kad
bijau ką nors keisti. Kažkada pasodintos kelios braškės išplito vienam
kampe, sulaukėjo, bet dera nedidelėmis ir saldžiomis uohgomis, po
pušaitėmis ir aplink medinį lauko stalą įsikūrė čiobreliai ,
įkalnėj katpėdėlės su ramunėmis ir laukinėmis aguonomis, aplink
namą raudonėlis su rugštynėmis, prie šulinio išdygo erškėtrožės
krūmas, kad nesiplėstų apmulčiavau juodu celofanu, ant kalnelio
žemogės... Tai va koks ekologinis mano ūkelis. Nepatikėsit, bet jis
magiškas. Buvo priauge per daug rugštynių, tai skindama jų žiedus,
paliepiau joms daugiau nesidauginti, nes noriu,kad būtų jonažolių.
Nepatikėsit, bet rugtynių gerokai sumažėjo ir atsirado jonažolės. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19236