ok del objektyvumo, info is www apie tai kas buvo: Dvi - keturias savaites druskos sūryme išlaikyti kumpiai bei lašiniai būdavo rūkomi dūmuose. Žemaitijoje tam reikalui naudotas trobos centre buvęs didysis kaminas, Aukštaitijoje — pirtis, Suvalkijoje — kieme iš lentų sukalta būdelė arba virš gyvenamojo namo lubų įrengtas kaminas. Dzūkijoje mėsa nebuvo rūkoma: įsisūrijusią laikydavo lovyje arba sukabindavo ant kartelės klėtyje ar ant pirkios aukšto. t.y. aiskiai nurodoma, kad kamine ruke Zemaitijoje. Ziurim toliau, kas yra kaminas: 1.Kaminas – žemaičių trobos viena iš patalpų. Jis įrengtas viso pastato viduryje, tarp dviejų patalpų, vadinamų prieangiais. Anksčiau skersai kamino į sienas buvo įmūryti keli skersiniai, ant kurių pakabindavo mėsą. Jie palaikė patį kaminą. Pagrindinis kamino įrenginys vąškaras. Vąškarą sudaro apie 250 cm ilgio kumpas medinis strypas, vadinamas statiniu, kurio viršutinis galas įmūrytas į sieną, apatinis pastatomas ant žemės į duobutę. Kitas apie 130 cm ilgio strypas, vadinamas skersiniu, perkištas statmenai per statinį. Abu sutvirtinti spyriu, kuris įleistas į skyles. Visi strypai per suleidimo vietas sutvirtinti medinėmis vinimis. Ant skersinio strypo pritvirtintas į apačią nusviręs plonesnis strypas. Ant jo galo buvo kobinys katilui pakabinti. Katilas kabinamas ant grandinės. Kamine rūkoma mėsa, kepama duona. 2.Vienas iš būdingiausių žemaičių gyvenamųjų namų bruožų tai kamino, kaip atskiros patalpos, buvimas. Kamine vasaros metu virdavo maistą, žiemą jovalą kiaulėms, šildė vandenį. Kamine rūkė ir laikė mėsą. Pagrindinė vieta kamine ugniakuras, įrengtas ant akmenimis krauto paaukštinimo. Viršum jo įtaisytas vąšas tam tikras kablys, ant kurio kabindavo katilą. 3.Tradiciniai žemaičių gyvenamieji namai - trobos (statytos XVI-XIX amžiais) turėjo 4-12 patalpų. Jose, tarp dviejų priemenių, iš akmenų, molio ir nedegtų plytų buvo įrengtas didelis kaminas. Jo sienos nuo žemės iki lubų eina stačiai, o nuo lubų iki šelmens siaurėja ir užsibaigia lentelių ar degtų plytų kaminuku. Viename tokio kamino kampe buvo įrengta ugniavietė: nedidelis paaukštintas plūkto molio plotelis, kurio kraštai apkrauti akmenimis.Virš ugniavietės kabojo toks pats vąšas kaip ir senajame name. Valgį čia virdavo tik vasarą, kad virtuvė, kurioje paprastai miegodavo šeimininkai, būtų vėsi. Kamino viršuje buvo rūkomi lašiniai, dešros. t.y. Zemaitijos namo patalpa (namu schemos http://mkp.emokykla.lt/ars/liet_tautodaile/pastatu_planai.htm), kurios pavadinima tu naudoji siuolaikiniame supratime apie kamina ir siulai jame rukyt mesa :) Taciau dalinai esi teisus, jei paziurejus giliau i Suvalkija: 1. Skilandžiui paruošta mėsa sukišama į kiaulės skrandį, surišama taip, kad gautųsi du ragai, suveržiama medinėmis lyštvėmis, šaltoje vietoje savaitei gerai paslegiama ir kabinama ant namo aukšto į šalia kamino pastatytą žaljovario lentų spintą (kitas medis netinka). Iš kamino spintos apačioje yra skylė, pro kurią įeina dūmai, ir tokia pat skylė į kaminą yra spintos viršuje, pro kurią dūmai į kaminą išeidavo. Nedaug į spintą dūmų pakliūdavo, bet jų pakakdavo, kad nuo nepageidaujamų gyvių apsaugotų ir šaltų dūmų apgaubtas skilandis su visomis lyštvėmis fermentuotųsi (raugintųsi) kelis metu 2.Suvalkijoje gyvenamųjų namų — stubų (jose buvo 4—8 patalpos) kaminai buvo kiek kitokie. Savo forma jie priminė didžiuosius Žemaitijos kaminus, tik neturėjo pagrindo priemenėje. Dūmai į juos sueidavo iš kitų įrenginių — duonkepės krosnies ir viryklės. Tokiuose kaminuose buvo rūkoma mėsa, todėl ant aukšto buvo padarytos į juos įeiti durelės.