KJL schrieb: > Sutinku, kad Jablonskio laikais buvo irgi panašiai, nes kalbos sąlygos buvo ir šiek tiek panašios (ji pradėjo savo natūralią, pašalinių neveikiamą raidą). Panašiai turime ir dabar. Deja, per 50 metų daugelio kalba suprastėjo. Tarkime, kalba lyg lietuviškais žodžiais, bet visa kita yra svetimas. Antra vertus, jeigu anksčiau buvo "mada" kalbėti rusiškomis frazėmis, dabar visi puolė į anglų kalbą. Anksčiau keikėsi tik rusiškai, dabar "kietumo viršūnė" yra nusikeikti angliškai ar ką nors įterpti angliškai. Na nežinau, man iš tavo žodžių sklinda labai daug nusivylimo ir tam tikros desperacijos. Nes aš, pvz., tokios _bendrosios_ tendencijos nepastebiu. Negaliu paneigti, kad tam tikruose sluoksniuose taip yra, ženklų matau, nors net ir tokiu atveju nekaltinčiau tik "mados" - tai greičiau norėjimo priklausyti tam tikrai grupuotei, trūkstamo pasitikėjimo savimi ir, tikriausiai, mano jau minėto tingumo ženklas (čia ypatingai galvoju apie tuos atvejus, su kuriais teko keletą kartų susidurti, kai pusę metų (!) užsienyje pagyvenę žmonės ėmė lietuviškai kalbėti su baisiu akcentu ir "pamiršti" paprasčiausius žodžius). Galų gale tai, kad, iš vienos pusės, į visuomenę ateidami nauji daiktai "atsineša" ir savo pavadinimus ir, iš kitos pusės, labiausiai girdimų kalbų "šiukšlės" skerbiasi į šnekamąją kalbą - nieko naujo, taip buvo jau tikriausiai nuo pat kalbos kaipo tokios atsiradimo pradžios, kitaip neturėtume nei bulvės, nei pomidoro, nei tos pačios arbatos ar kavos... Problematiškas šis procesas patapo tik tada, kai svetimybės plūstelėjo tokiu greičiu ir kiekiu, kad nebegalėjo būti natūraliai "suvirškinamos" ir pritaikomos prie "liaudies" kalbos jausmo ir vidinių kalbos taisyklių. Va čia ir reikalinga kalbininkų pagalba: kad nukreiptų tą _natūralų_ procesą tinkama linkme. Taigi patys su savimi ir su savo kalba elgiamės lyg prostitutės. > Visose kalbose yra vadinamoji norminė, taisyklinga, aukštuomenės, išsilavinusių žmonių kalba ir gatvės, neoficialioji kalba. Bet juk su guminiais baitais ir prėimimą neinama, taigi ir gatvės kalba nekalbėsi iš tribūnos. Viskam sava vieta. Bet tai du ekstremalūs taškai. Dar yra vaikų, televizijos, laikraščių, biurokratinė, mokslinė, kaimo šviesuolių kalba, visokia kitokia kalba, o kur dar tarmės! O tačiau vienas iš (mano akimis, labai teisėtų) priekaištų kalbininkams ir yra, kad jie į tai nenori atsižvelgti, ir mato tik "gatvės kalbą", su kuria aršiai kovoja, ir norminę kalbą, kurią pateikia kaip vienintelę ir neginčijamą tiesą. Na, gal kokiai bobutei suteikia teisę kalbėti jos gimtąja tarme... Bet neduok dieve, tos bobutės anūkė, tapusi "matoma" visuomenei, viešai pavartos vieną ar kitą iš vaikystės girdėtą žodį... Žinau, kad ne kiekvienas tarmės žodis yra vertingas, ypač ištrauktas iš savo tarmės konteksto, bet kryžiaus žygius primenantis kalbininkų susijaudinimas tokiais atvejais jiems garbės nedaro... > Nesvarbu, ar tai kirčiavimas, ar rašyba ar kokia kita kalbos sritis. Visur galioja vienodos taisyklės, t. y. pirmiausia nuoseklumas. Pats esu vertėjas, ir kai tenka versti į užsienio kalbą, ypač žodžiu kalbančius lietuvius, kartais siutas ima, nes sėdi ir mąstai - o ką jis čia šneka ir ką jis nori pasakyti... Nežinau, kokioj srity vertėjauji, bet, sakyčiau, čia ne "tautos kalbos", bet tam tikrų visuomenės sluoksnių bendrojo išprusimo problema. Man yra tekę susidurti su priešingu atveju - kai versdama į lietuvių kalbą turėjau sukti galvą, kokius žodžius parinkti, kad tas žmogėnas iš viso suprastų, ką jam nori pasakyti... Viskas apsiribojo maždaug tokiu lygiu "Aš tau sakyti, tu klausyti, ar suprasti?" Nors, vertinant įprastais kriterijais, vyrukas jokiu būdu nekalbėjo taip, ką mes linkę vadinti "gatvine kalba". > > Būtų galima kalbančiuosius laikyti savotiškais kalbos "specialistais", jeigu turėtų kalbos jausmą. Deja, to jausmo nėra, nes aplinka nėra grynai lietuviška. Dauguma televizijų yra rusiškos, augama irgi mišrioje kalbinėje aplinkoje. Manau, kad, iš vienos pusės, hiperbolizuoji ir esi neteisus labai daugeliu atvejų. Iš kitos pusės, netgi tais atvejais, kai esi teisus, nemanau, kad žmonėms galima atimti teisę jaustis savo kalbos "specialistais" - va iš čia ir kyla susierzinimas ir pagieža kalbininkams! Žmogaus kalba - kokia ji bebūtų - yra vienas iš kertinių to asmens identiteto akmenų, ir, pasikartosiu, jeigu kas nors pradeda iš aukšto aiškinti, kad tik jis žino, nes jis universitete taip mokėsi, tai labai panašu į aiškinimą, kai absoliučiai svetimas žmogus aiškina, kaip man gyventi ir kokiomis vertybėmis vadovautis.... Va, jei tas žmogus yra savo darbais (!) užsitarnavęs mano pasitikėjimą - reikalas atrodo visai kitaip. Juokingiausia, kad kaime žmonės kalba daug taisyklingiau ir turi daug stipresnį kalbos jausmą negu įvairiausi profesoriai ir visokie grietinėlės atstovai. Kodėl "juokingiausia"? Tam tikra prasme tai natūralu - nors esame linkę šiek tiek pūstis, bet lietuviai Europos kontekste tikrai yra dar tik antra, na, geriausiu atveju trečia karta "nuo žagrės", su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm, tame tarpe ir nesusiformavusiom (kalbos ir bendrojo elgesio) tradicijom ir tam tikra prasme "paauglišku", kaip tu pavadinai, "įvairiausių profesorių " ir "grietinėlės atstovų" požiūriu ir į kalbą kaipo tokią.