Nu bet tai kodel tada negalima numatyti, kad uz kiekvieno medzio/stulpo/kiosko ar dar kur irgi yra kliutis? 
    Kokiu greiciu reiketu pravaziuot pro bet kuria sankryza/pereja/kioska/kampa/medi ir panasiai? Manau, net ir vaziuojant ant 20 km/h, kai kuriais atvejais galima butu nespet sureaguot, todel siulau ne daugiau 5 km/h, o geriausia - 2 km/h. O musiskiai pro visas tas vietas vaziuoja stabiliai ant ne maziau 50 km/h visi is eiles. Faktiskai, visi is eiles gali buti stabdomi ir baudziami uz nepasirinkta saugu greiti, o jei tvirtintu, kad tokiu greiciu sureaguotu, tada vezami i test trasa ir tikrinami. I staigiai islekusia kliuti is uz medzio/kampo/salutinio kelio sureaguot vaziuojant ant 40-50 km/h praktiskai nerealu, taigi, baudziami butu praktiskai visi. 
    Va tokios durnos taisykles, bet ka daryt?

-- 
Renaldas Kanarskas, DMD
General Dentist, 
Vilnius, Lithuania.
http://odontologija.com/wiki
http://www.dental-revue.ru/wiki
"Laimis" <wiela@centras.lt> wrote in message news:k3c0r5$16v$1@trimpas.omnitel.net...
> cD-r0m rašė:
>> O tai kas yra iš anksto numatoma kliūtis?
>>
>> Iš už namo kampo išbėgęs vaikas tiesiai prieš nosį ten kur nėra jokios
>> perėjos ir gal net tvora stovi? Juk galima manyt kad už kampo kažkas yra
>> ir reikia prilėtint..
> 
> Tikslaus apibrėžimo lyg ir nėra; tai vertinimo dalykas/objektas. Iš 
> teismų praktikos, kurią man teko pavartinėti, tai vienoje jų (berods 
> LAT) aiškiai pasakoma, kad pėstieji pėsčiųjų perėjoje yra iš anksto 
> numatoma kliūtis. Taip pat šviesoforas (pasikeitęs jo signalas). Ir 
> visais atvejais kliūtis, kurią pamatai (privalai, nes gali pamatyti 
> ir/ar numatyti važiuodamas). Juk gana logiška, kad turi iš anksto 
> numatyti, kad už posūkio, kur dar nieko nematai, gali būti kažkas.
> Nors vienareikšmiškai ir tiesiogiai teismas lyg ir neformuluoja, tai ir 
> *potenciali* kliūtis (pavyzdžiui matomi pėstieji einantys kelkraščiu; 
> konkreti jau cituota LAT nutartis), į kurią turėtum atitinkamai 
> sureaguoti pasirinkdamas saugų greitį. Ir dar berods, jei gerai pamenu, 
> vienoje nutartyje kažkas panašaus pasisakyta dėl dviratininko.
> 
> Neblogas pavyzdys. O kaip pačiam atrodo? Jei nematai, kas bus už kampo 
> (už kalnelio, posūkio), tai turi atitinkamai važiuoti lėčiau, saugiu 
> greičiu, kad vos išvydęs, sugebėtum sureaguoti. Vienareikšmiškai. Juk 
> ten gali būti ir gulintis žmogus, kokia kliūtis (sustojęs su avariniu ar 
> stabdantis, išsukantis auto), bėgantis vaikas, pėstysis, gyvulys ir kt.
> Kas tik nori, tačiau pradedant jau tuo, kas ten tikrai gali (pagrįstai 
> tikėtina) būti: nors ir lėtai, bet važiuojantis auto.  Net jei kiti 
> pažeidžia KET, pereidami gatvę, kur tai neleidžiama ir prastas 
> matomumas, tavęs tai neatleidžia nuo atsakomybės važiuoti saugiai, 
> priklausomai nuo eismo sąlygų, ypač matomumo:
> 
> „
> 133. Vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. 
> Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo 
> sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir 
> krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų 
> sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos 
> kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to 
> reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas.“
> 
> 134. Jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas 
> (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai 
> sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas 
> pavojaus kitiems eismo dalyviams.
> “
> 
> 
> Negali važiuoti atsipūtęs (kad ir leistinu greičiu), nekreipdamas 
> dėmesio, kad už kampo/kalnelio/vingio nieko nematai. Nes vos tik 
> pamatysi, privalėsi adekvačiai reaguoti ir todėl keičiantis eismo 
> sąlygoms, matomumui, aplinkybėms, turi pasirinkti adekvatų/saugų greitį.
> 
> Tai reziumuojant iš to, ką skaičiau, interpretuočiau, kad iš anksto 
> numatoma kliūtis yra bet kokia kliūtis, kuri tau yra iš anksto žinoma, 
> (pa)matoma/pastebima ir/ar (pagrįstai) tikėtina, tokia, kurią gali 
> numatyti/nuspėti.
> Labiausiai čia neaišku/neapibrėžta, subjektyvu, ką tu gali/galėjai 
> numatyti, nes tai aiškinamasi teismo metu, tačiau iš to, ką skaičiau ir 
> citavau, daryčiau išvadą, kad turėtum numatyti, pavyzdžiui, jog pėstysis 
> eis per gatvę, jei prieš tai matei, kaip keli iš grupės ją perbėgo.
> Jau cituotoje LAT nutartyje iš anksto numatoma kliūtimi (nors ir 
> netiesmukiškai formuluojant), t.y. nuspėjama, potencialia kliūtimi, yra 
> ir pėstieji, einantys kelkraščiu:
> 
> „KET 133 p. įpareigoja vairuotojus neviršyti leistino greičio, o 
> pasirenkant važiavimo greitį atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač 
> vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, 
> meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų 
> sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos 
> kliūties, be to, turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to 
> reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Tai 
> reiškia, jog saugus greitis ne visada tapatus leistinam. Iš bylos 
> aplinkybių matyti, jog eismo įvykis įvyko gana tiesiame kelio ruože, 
> kadangi buvo spalio pradžia, 18 val. 53 min. vakaro, tai nebuvo visiškai 
> tamsus paros laikas, o liudytojai (D. G., N. V., A. S., P. K.) teisme 
> nurodė, jog saulė dar nebuvo nusileidusi, buvo šviesu. Autoavarijos 
> vietos apžiūros protokole užfiksuota, jog kelio danga sausa, asfaltas 
> (b. l. 5–9, t. 1). Taigi važiavimo sąlygos buvo geros, todėl E. M., 
> vairuodamas automobilį, keliu ėjusius pėsčiuosius galėjo pamatyti iš 
> pakankamo atstumo, jog įvertinęs eismo sąlygas, sugebėtų pasirinkti 
> pakankamai saugų greitį. Ikiteisminio tyrimo metu buvo skirta komisijos 
> eismo įvykio ekspertizė, kuri atsakė, kad E. M. iki eismo įvykio važiavo 
> 69,4–92,6 km/val. greičiu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje 
> nurodoma, jog iki tol gautose specialisto išvadose atsiradę 
> prieštaravimai buvo pašalinti atlikus komisijos ekspertizę, todėl 
> teismas remiasi tik jos išvadomis. Apeliaciniame skunde teigiama, jog 
> nesuprantama, kodėl teismas suteikia prioritetą vienai ekspertizei ir 
> atmeta kitas, tačiau toks teiginys nepagrįstas. Komisijos ekspertizė ir 
> buvo skirta tam, jog pašalintų buvusius prieštaravimus, abejoti jos 
> išvadų teisingumu, ekspertų naudotomis metodikomis ir kompetencija 
> kolegija neturi pagrindo. Be to, ir pats nuteistasis teisme teigė, jog 
> važiavo 90–100 km/val. greičiu, iki pėsčiųjų likus maždaug 30 m, buvo 
> sulėtinęs iki 70 km/val. Teisme E. M. nurodė, jog pėstieji eidami buvo 
> užėmę nemenką kelio dalį, taigi eismo sąlygos automobilį vairuojančiam 
> E. M. buvo šiek tiek apsunkintos dėl pakele vaikščiojusių asmenų, kurie, 
> pasak nuteistojo, eidami buvo užėmę ir dalį važiuojamosios kelio dalies, 
> todėl ekspertų skaičiavimais nustatytas 69,4–92,6 km/val. automobilio 
> greitis prieš susidūrimą neatitinka kiekvienam vairuotojui keliamo 
> saugaus greičio pasirinkimo reikalavimo.
> KET 134 p. numatė, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo 
> saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti 
> greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti 
> kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Iš paties E. M. 
> parodymų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, matyti, jog jis 
> pėsčiuosius pastebėjo ne staiga ir visai netikėtai, juolab, jog kelio 
> matomumas eismo įvykio vietoje pakankamai geras, jokie pakelėje esantys 
> objektai neužstoja važiuojamosios dalies (tai matyti ir iš liudytojų 
> parodymų patikrinimo vietoje protokole esančių įvykio vietos nuotraukų), 
> todėl vairuotojas galėjo įvertinti, jog dešiniąja pakele eina asmenų 
> būrys, ir siekdamas juos saugiai aplenkti, turėjo sulėtinti greitį tiek, 
> kad pastebėjęs netikėtą kliūtį, šiuo atveju M. U. perbėgimą į kitą kelio 
> pusę, būtų galėjęs sustabdyti, nesukeldamas pavojaus nei M. U., nei 
> kitiems pėstiesiems, tačiau šiuo atveju E. M. pasielgė priešingai, 
> atliko su saugiu eismu niekaip nesuderinamą manevrą – nusuko automobilį 
> į tą pusę, į kurią pajudėjo ir pėsčiasis M. U.. Komisijos ekspertizės 
> išvadoje taip pat konstatuota, jog pėsčiajam M. U. pradėjus bėgti per 
> važiuojamąją kelio dalį link kairiojo šaligatvio, E. M. privalėjo 
> lėtinti greitį savo eismo juostoje (b. l. 15, t. 2). Nors apeliaciniame 
> skunde nuteistasis teigia, kad KET 134 p. reikalavimas nedraudžia 
> vairuotojui manevruoti ir apvažiuoti kliūtį, tačiau saugaus eismo 
> požiūriu nepateisinamas automobilio sukimas į tą pačią pusę, į kurią 
> juda ir kliūtis (šiuo atveju M. U.). Nepakankamai atsakingai vairuodamas 
> automobilį, E. M. pažeidė ir KET 9 p., kuriame nurodyta, kad eismo 
> dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti 
> pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai.“
> 
>