Na čia jau medžiotojų etikos klausimai... Kaip ir žvejų.
Tik aš kai einu žvejoti, tai stengiuosi kaip įmanoma sumažinti tą 
"galimybę" žuviai nuo manęs pasprukti. Kaip kas tai daro - asmeninis 
kiekvieno reikalas ir sugedimo laipsnis. Aš, pvz., negaudau plėšrūnų ant 
gyvos žuvelės, išskyrus žiemos pradžioj kai pavyksta pastatyt 
vėliavėles, upėtakiniuose upeliuose nenaudoju slieko... Kitas gi 
nepalieka niekam galimybės išgyventi naudodamas elektrą arba žiemą 
semdamas karšių žiemojimo duobes tinklais.
Plati tema diskusijoms. Priest išsakė mano mintį, kad eidamas žuvaut aš 
sąmoningai stengiuosi sumažinti žuviai galimybę išgyventi - stengiuosi 
ją pagauti. Kaip aš elgsiuos paskui - kitas klausimas.
---
Petka

On 2011-09-27 12:56, Pi. wrote:
> na is dalies ir as sutinku.. taciau yra teke dalyvaut medzioklej(varovu
> buti) ir kai vareme mateme begancius sernus link medziotoju, taciau jie
> eme ir apsisuko -liko kvartale.. iseje is misko sakom davai varom dar
> karta.. ir medziotojai pasake: zverys gudresni si karta buvo.. tad jie
> ir liks cia.. bent jau sia medziokle..
> taip kad galimybe isgyventi visada yra.. tereikia but gudresniam.. :))
> zvejybos atveju taip pat.. trauksi per anksti/pervelai.. nepakirsi,
> netinkamai trauksi ir pan.. tad galimybiu aibe:)))