On 2009.12.30 17:53, Linas Petkevičius wrote:
> Nu jolki palki...
>
> http://www.lvat.lt:81/?item=nutartFast&lang=1
Nuinaku lvat puslapis: dažniau nekrauna nei krauna, parsisiunčiau failą
„nuasmeninta“, kuris, pasirodo, yra m$.doc formato, html teksto nėra.
Lino duotas puslapis veikia 81 portu, todėl google nepasiekiamas, o
nuorodos į jį iš pagrindinio irgi neradau.
Štai nutartis:
Administracinė byla Nr. N575-1387/2009
Procesinio sprendimo kategorija 45.4.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gruodžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas)
ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Kauno
apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 6 d. nutarties E. V.
administracinio teisės pažeidimo byloje.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos
Patrulių rinktinės pareigūnas 2007 m. gegužės 9 d. surašė E. V.
administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad 2007 m.
gegužės 9 d. apie 21 val. K. Baršausko gatvėje, Kaune, E. V. ,
pažeisdamas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2003 m. balandžio
8 d. įsakymu Nr. 3-241 patvirtintus Techninius reikalavimus naudojamoms
kelių transporto priemonėms bei Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET)
273 punkto reikalavimus, vairavo automobilį Subaru Impreza, valstybinis
numeris (duomenys neskelbtini) kurio priekiniai šoniniai langų stiklai
padengti šviesos laidumą mažinančia plėvele. Padaryta veika protokole
kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų
kodekso (toliau – ir ATPK) 123 straipsnio 1 dalį.
Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo
priežiūros tarnybos Administracinės veiklos skyriaus (toliau – ir Kauno
miesto VPK VP EPT AVS) viršininkas 2007 m. gegužės 22 d. nutarimu E. V.
pagal ATPK 123 straipsnio 1 dalį skyrė 125 litų baudą.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs E. V. skundą, 2007
m. liepos 23 d. nutarimu panaikino Kauno miesto VPK VP EPT AVS
viršininko 2007 m. gegužės 22 d. nutarimą ir administracinio teisės
pažeidimo bylą nutraukė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas,
išnagrinėjęs Kauno miesto VPK VP EPT AVS apeliacinį skundą, 2008 m.
balandžio 10 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos administracinio
teismo 2007 m. liepos 23 d. nutartį ir grąžino bylą pirmosios
instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo,
2008 m. birželio 6 d. nutartimi atmetė E. V. skundą ir paliko Kauno
miesto VPK VP EPT AVS viršininko 2007 m. gegužės 22 d. nutarimą
nepakeistą. Teismas nurodė, kad apklausti liudytojai policijos
pareigūnai L. M. ir P. D. nurodė, jog, apžiūrint automobilį vizualiai,
buvo nustatyta, kad ant automobilio stiklių yra užklijuota plėvelė, nes
atidarius stiklą matėsi atplyšęs dešinės pusės viršutinis kampas.
Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2003 m. balandžio 8 d. įsakymu
Nr. 3-241 patvirtintuose Techniniuose reikalavimuose naudojamoms kelių
transporto priemonėms yra nurodyta, kad automobilio stiklų, patenkančių
į priekinį vairuotojo matomumo lauką 180 laipsnių kampu, šviesos
laidumas turi būti ne mažesnis nei 75 proc. – priekinio stiklo, 70 proc.
– priekinių šoninių bei priekinių durų stiklų (616 kodo 2 punktas). Bet
koks aukščiau nurodytų stiklų papildomas apdorojimas (tamsinimas,
šviesinimas, apipurškimas, apklijavimas bet kokia plėvele ir t. t.) yra
draudžiamas, išskyrus automobilio priekinio stiklo viršutinę dalį, kuri
gali būti papildomai užtamsinta, tačiau ne plačiau kaip 15 cm (616 kodo
3 punktas). Automobilių stiklus, patenkančius į priekinį vairuotojo
matomumo lauką 180 laipsnių kampu, papildomai tamsinti leidžiama tik
Vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Techninių reikalavimų 616 kode
taip pat nurodyta, kad šių reikalavimų kontrolė atliekama apžiūrint,
identifikuojant sertifikavimo ženklus arba matuojant. Pagal techninių
reikalavimų 9 punktą, apžiūrėjimas apima objekto vizualinę kontrolę, jei
reikia, panaudojant tam tikrus įrankius arba prietaisus, jo ar jam
gretimų elementų apčiuopimą arba klausos būdą. Todėl policijos
pareigūnui vizualinės kontrolės metu nustačius, kad automobilio nurodyti
stiklai yra papildomai tamsinti plėvele, neturint tam leidimo, šviesos
laidumo matavimas nėra būtinas. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė
išvadą, kad E. V. argumentas, jog policijos pareigūnai privalėjo naudoti
atitinkamas matavimo priemones stiklų šviesos laidumui nustatyti, yra
nepagrįstas. Teismas konstatavo, kad skundžiamas Kauno miesto VPK VP EPT
AVS viršininko 2007 m. gegužės 22 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.
III.
Apeliaciniu skundu E. V. prašo panaikinti Kauno apygardos
administracinio teismo 2008 m. birželio 6 d. nutartį ir administracinio
teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad jo vairuoto automobilio
Subaru Impreza, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priekiniai
šoniniai stiklai nebuvo dengti šviesos laidumą mažinančia plėvele, o
tonuoti gamykloje pagal leistiną normą ir atitinka AS2 standartą (AS2
pažymėjimas reiškia, kad automobilio gamintojas užtonavo gamykloje
stiklus nuo 5 iki 29 proc.). Apeliantas pažymi, kad automobilio durys
yra be stiklų rėmų, todėl esant drėgnam orui stiklų kraštai rasoja.
Protokole nurodytu metu buvo drėgnas oras, šlapia. Vienas iš policijos
pareigūnų net nebuvo priėjęs prie automobilio, jis sėdėjo policijos
pareigūnų automobilyje ir apelianto automobilio neapžiūrėjo. Policijos
pareigūnas, surašydamas administracinio teisės pažeidimo protokolą,
jokio šviesos laidumą matuojančio prietaiso nenaudojo, taip pat nelietė
stiklų, kad galėtų betarpiškai įsitikinti, jog stiklai nepadengti
plėvele. Apelianto nuomone, vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio
komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 600 patvirtintos Policijos
patrulių veiklos instrukcijos 7.3 punktu, policijos pareigūnai negali
vizualiai nustatyti stiklų skaidrumo be specialių priemonių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Nagrinėjamo pažeidimo padarymo metu galiojo Lietuvos Respublikos
susisiekimo ministro 2003 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 3-241
patvirtinti Techniniai reikalavimai naudojamoms kelių transporto
priemonėms (2006 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. 3-332 redakcija). Pagal
šiuos Techninius reikalavimus naudojamoms transporto priemonėms,
automobilių stiklų, patenkančių į priekinį vairuotojo matomumo lauką 180
laipsnių kampu, šviesos laidumas turi būti ne mažesnis nei 75 proc. –
priekinio stiklo, 70 proc. – priekinių šoninių bei priekinių durų stiklų
(616 kodo 2 punktas). Bet koks aukščiau nurodytų stiklų papildomas
apdorojimas (tamsinimas, šviesinimas, apipurškimas, apklijavimas bet
kokia plėvele ir t. t.) buvo draudžiamas, išskyrus automobilio priekinio
stiklo viršutinę dalį, kuri gali būti papildomai užtamsinta, tačiau ne
plačiau kaip 15 cm (616 kodo 3 punktas).
Minėtus automobilio stiklus papildomai tamsinti buvo leidžiama Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministro 2000 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. 5
„Dėl leidimų išdavimo kelių transporto priemonėms, kurių stiklų šviesos
laidumas mažesnis negu leistina“ patvirtintos Leidimų išdavimo kelių
transporto priemonėms, kurių stiklų šviesos laidumas mažesnis negu
leistina, instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 3 punktą (Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr.
268 redakcija), kelių transporto priemonių, kuriomis naudojasi Lietuvos
Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas ir jo
pavaduotojai, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas bei ministrai,
taip pat priklausančių Vidaus reikalų ministerijai, Generalinei
prokuratūrai, Valstybės saugumo departamentui ir jų pavaldiems
padaliniams, Specialiųjų tyrimų tarnybai, Antrajam operatyvinių tarnybų
departamentui prie Krašto apsaugos ministerijos, karo policijai,
Muitinės departamento prie Finansų ministerijos ir teritorinių muitinių
operatyviniams padaliniams, greitajai medicinos pagalbai ir ūkio
subjektams, turintiems inkasavimo pažymėjimus, stiklų šviesos laidumas
gali būti ir mažesnis negu leistina. Instrukcijos 5 punkte (Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr.
235 redakcija) buvo nustatyta, kad šios instrukcijos 3 punkte nurodytoms
institucijoms ir ūkio subjektams leidimus tamsinti kelių transporto
priemonių stiklus išduoda Vilniaus miesto vyriausiasis policijos
komisariatas. Taigi ginčui aktualiu laikotarpiu Lietuvos Respublikos
teisės aktai nustatė absoliutų draudimą apklijuoti automobilių stiklus,
patenkančius į priekinį vairuotojo matomumo lauką 180 laipsnių kampu
(priekiniai, priekiniai šoniniai ir priekinių durų stiklai), bet kokia
plėvele, išskyrus tuos atvejus, kai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministro nustatyta tvarka galėjo būti išduodamas leidimas papildomai
tamsinti langus. Tačiau šio leidimo išdavimo sritis buvo labai ribota ir
beveik visų privačių asmenų valdomų bei naudojamų transporto priemonių,
t. y. didžiosios dalies transporto priemonių, priekinių, priekinių
šoninių ir priekinių durų langų stiklų apklijavimas bet kokia plėvele
buvo draudžiamas.
Iš esmės tapatus teisinis reguliavimas nustatytas ir šiuo metu
galiojančiuose Techniniuose motorinių transporto priemonių ir jų
priekabų reikalavimuose, kurie patvirtinti Valstybinės kelių transporto
inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29
d. įsakymu Nr. 2B-290 (2008 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 2B-509
redakcija). Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų
reikalavimų 616 kodo 2 punkte (Valstybinės kelių transporto inspekcijos
prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. įsakymo
Nr. 2B-509 redakcija) nustatyta, kad draudžiamas bet koks stiklų,
patenkančių į priekinį vairuotojo matymo lauką 180 laipsnių kampu,
papildomas apdorojimas (tamsinimas, šviesinimas, apipurškimas,
apklijavimas bet kokia plėvele ir t. t.), išskyrus, kad transporto
priemonės priekinio stiklo viršutinė dalis gali būti papildomai
užtamsinta (ne plačiau kaip 15 cm nuo iš transporto priemonės salono
matomo stiklo viršutinio krašto). Dėl šios priežasties nėra pagrindo
šioje byloje vadovautis Administracinių teisės pažeidimų kodekso 8
straipsnio 2 dalimi ir pasisakyti dėl šiuo metu galiojančių teisės aktų
taikymo.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos
narystės Europos Sąjungoje“ (kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis) 2
dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji
Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir kad jeigu tai kyla iš
sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės
normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju, jos turi
viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad šiose nuostatose yra expressis
verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos
teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės
nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga,
konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytu Lietuvos nacionaliniuose
teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią
Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio
21 d. nutarimai). Todėl Techniniai reikalavimai naudojamoms kelių
transporto priemonėms negalėtų būti taikomi, jei būtų nustatomas jų
prieštaravimas atitinkamoms Europos Sąjungos teisės normoms, tarp jų ir
toms, kurios yra tiesiogiai įtvirtintos pačioje Sutartyje dėl Europos
Sąjungos veikimo (toliau – ir ES veikimo sutartis; iki 2009 m. gruodžio
1 d., t. y. Lisabonos sutarties įsigaliojimo, ši sutartis vadinosi
Europos Bendrijos steigimo sutartimi (toliau – ir EB sutartis).
ES veikimo sutarties suvestinės redakcijos 34 straipsnis (EB sutarties
ex 28 straipsnis) nustato, kad „valstybių narių tarpusavio prekyboje
uždraudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio
poveikio priemonės“. Ši nuostata galiojo ir inkriminuojamo pažeidimo
padarymo dieną (EB sutarties 28 straipsnis).
Teisingumo Teismas laisvą prekių judėjimą yra apibūdinęs kaip vieną
pagrindinių Europos Bendrijos teisės principų (Teisingumo Teismo 2003 m.
birželio 12 d. sprendimas Eugen Schmidberger ir kt. byloje, Nr.
C-112/00, 51 par.), o pats EB sutarties 28 straipsnis yra taikomas
tiesiogiai (Teisingumo Teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimas Ianelli
byloje, Nr. C–74/76). Teisingumo Teismo praktikoje kiekybiniais
apribojimais laikomos bet kokios priemonės, kuriomis visiškai ar iš
dalies ribojamas importas ar eksportas, o bet kokia valstybių narių
prekybos taisyklė, galinti tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar
potencialiai riboti prekybą Bendrijos viduje, turi būti vertinama kaip
priemonė, turinti lygiavertį poveikį kaip ir kiekybiniai apribojimai
(Teisingumo Teismo 1974 m. liepos 11 d. sprendimas Dassonlille byloje,
Nr. C‑8/74).
Taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas privalo vadovautis
Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais
nutarimais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
(toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 3 dalis). Todėl nagrinėjamoje byloje
pažymėtinas Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje
Europos Bendrijų Komisija prieš Portugalijos Respubliką Nr. C-265/06.
Šioje byloje Teisingumo Teismas nagrinėjo, ar teisės aktais įtvirtintas
absoliutus draudimas ant visų variklinių transporto priemonių priekinių
stiklų ir šoninių stiklų prie keleivių sėdynių klijuoti bet kokios
rūšies šviesos pralaidumą mažinančias spalvotas plėveles trukdo
prekiauti kitoje valstybėje narėje arba valstybėje, kuri yra Europos
ekonominės erdvės susitarimo (toliau – ir EEE susitarimas) šalis,
teisėtai pagaminta ir (arba) parduodama spalvota plėvele, taip galimai
pažeidžiant EB sutarties 28 ir 30 straipsnius bei EEE susitarimo 11 ir
13 straipsnius. Kaip nustatė Teisingumo Teismas, minėtas draudimas
taikytas net ir tuo atveju, kai spalvotų plėvelių įprasto šviesos
pralaidumo rodiklis atitinka Jungtinių Tautų Europos ekonominės
komisijos taisyklėje Nr. 43 „Suvienodinti reikalavimai dėl apsauginių
stiklų patvirtinimo ir jų montavimo transporto priemonėse“ (nuoroda į
minėtą taisyklę pateikiama 1992 m. kovo 31 d. Tarybos direktyvos
92/22/EEB dėl variklinių transporto priemonių ir jų priekabų apsauginių
stiklų bei stiklinimo medžiagų trečioje konstatuojamojoje dalyje ir II B
priede) nustatytas mažiausias leistinas vertes. Pagal nusistovėjusią ETT
praktiką, bet kokie valstybių narių komercinės teisės aktai, galintys
tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai varžyti Bendrijos
vidaus prekybą, laikytini priemone, savo poveikiu lygiaverte
kiekybiniams apribojimams, kurie draudžiami pagal EB sutarties 28
straipsnį. Teismas pažymėjo, jog suinteresuotosios šalys, prekybininkai
ir privatūs asmenys, žinodami, kad plėveles draudžiama klijuoti ant
priekinių ir šoninių stiklų prie variklinių transporto priemonių
keleivių sėdynių, galbūt praktiškai visiškai nesuinteresuoti jų pirkti.
Ginčytina nuostata daro įtaką beveik visų kitose valstybėse narėse ar
EEE susitarimo šalimis esančiose valstybėse teisėtai gaminamų ir
parduodamų spalvotų plėvelių, skirtų klijuoti ant variklinių transporto
priemonių stiklų, pardavimui valstybėje. Minėtą draudimą teismas
pripažino pertekliniu ir dėl to neproporcingu siekiamiems tikslams,
todėl konstatuota, kad valstybė, uždraudusi klijuoti bet kokias
spalvotas plėveles ant variklinių transporto priemonių stiklų, neįvykdė
įsipareigojimų pagal EB sutarties 28 ir 30 straipsnius bei EEE
susitarimo 11 ir 13 straipsnius.
Kaip minėta, ginčo metu galioję Techniniai reikalavimai naudojamoms
kelių transporto priemonėms, taikant juos kartu su tuo metu galiojusia
Leidimų išdavimo kelių transporto priemonėms, kurių stiklų šviesos
laidumas mažesnis negu leistina, instrukcija, nustatė absoliutų draudimą
apklijuoti automobilių stiklus, patenkančius į priekinį vairuotojo
matomumo lauką 180 laipsnių kampu (priekiniai, priekiniai šoniniai ir
priekinių durų stiklai), bet kokia plėvele, išskyrus tuos atvejus, kai
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka galėjo
būti išduodamas leidimas papildomai tamsinti langus. Tačiau šio leidimo
išdavimo sritis buvo labai ribota ir beveik visų privačių asmenų valdomų
bei naudojamų transportų priemonių, t. y. didžiosios dalies transporto
priemonių, priekinių, priekinių šoninių ir priekinių durų langų stiklų
apklijavimas bet kokia plėvele buvo draudžiamas. Šis draudimas buvo
taikomas neatsižvelgiant į plėvelės šviesos pralaidumą. Todėl toks
draudimas, teisėjų kolegijos vertinimu, pakankamai reikšmingai ribojo
kitose valstybėse teisėtai gaminamų ir parduodamų spalvotų plėvelių
prekybą Lietuvos Respublikoje – dėl nustatyto plataus masto draudimo
klijuoti bet kokias plėveles ant motorinių transporto priemonių langų
stiklų, patenkančių į priekinį vairuotojo matymo lauką 180 laipsnių
kampu, dalis potencialių pirkėjų nebuvo suinteresuoti naudoti ir pirkti
tokias plėveles bei jų nepirko. Tai akivaizdžiai neigiamai veikė šių
prekių įvežimą į Lietuvos Respubliką. Todėl, teisėjų kolegijos
vertinimu, paremtu minėta Teisingumo Teismo praktika, šis draudimas yra
vertintinas kaip ribojantis laisvą prekių, šiuo atveju tokių plėvelių,
judėjimą Bendrijoje ir EB sutarties 28 straipsnio (ES veikimo sutarties
suvestinės redakcijos 34 str.) prasme priskirtinas kiekybiniams
apribojimams lygiaverčio poveikio priemonėms.
Remiantis nusistovėjusia Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika,
kiekybiniam importo ribojimui lygiavertė priemonė gali būti pateisinama
tik vienu iš EB sutarties 30 straipsnyje išvardytų bendrojo intereso
pagrindų arba vienu iš Teisingumo Teismo praktikoje nustatytų
imperatyviųjų reikalavimų (žr. 1979 m. vasario 20 d. sprendimo
Rewe‑Zentral, vadinamojo Cassis de Dijon, Nr. 120/78, 8 p.) su sąlyga,
kad ir vienu, ir kitu atveju ši priemonė būtų tinkama siekiamo tikslo
įgyvendinimui užtikrinti ir neviršytų to, kas būtina tam tikslui
pasiekti (2003 m. gegužės 8 d. sprendimo ATRAL, Nr. C‑14/02, 64 p.; 2005
m. lapkričio 10 d. sprendimo Komisija prieš Portugaliją, Nr. C‑432/03,
42 p.).
Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių priežasčių, kurios leistų
pateisinti Techninių reikalavimų naudojamoms kelių transporto priemonėms
616 kodo 3 punkte įtvirtintą draudimą apklijuoti bet kokia plėvele
stiklus, patenkančius į priekinį vairuotojo matymo lauką 180 laipsnių
kampu, kuris, kaip minėta, laikytinas ribojančiu laisvą prekių judėjimą
tarp Bendrijos valstybių. Šiuo aspektu pastebėtina, kad šioje byloje
teismas kreipėsi į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministeriją,
Valstybinę kelių transporto inspekciją prie Susisiekimo ministerijos,
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, Policijos departamentą
prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir sudarė
galimybes pareikšti savo nuomonę (taip pat ir dėl apribojimo
pateisinamumo), tačiau šios institucijos iš esmės nenurodė jokių
konkrečių argumentų ir įrodymų, kurie galėtų visiškai pateisinti
nustatytą prekių laisvo judėjimo apribojimą, ir apsiribojo labiau bendro
pobūdžio teiginiais.
Teisėjų kolegija pastebi, kad įtvirtinant draudimą apklijuoti plėvele
motorinių transporto priemonių langų stiklus, matyt, buvo siekiama
užtikrinti kelių eismo saugumą, kas, pagal Teisingumo Teismo praktiką,
esant tam tikroms sąlygoms galėtų sudaryti pateisinamas kliūtis laisvam
prekių judėjimui (Teisingumo Teismo 1994 m. spalio 5 d. sprendimas Van
Schaik byloje Nr. C-55/93, 19 p.; 2002 m. kovo 21 d. sprendimas Cura
Anlagen byloje Nr. C-451/99, 59 p.). Tačiau nagrinėjamu atveju tai nėra
pakankama priežastis visiškai pateisinti nagrinėjamą apribojimą.
Motorinių transporto priemonių techninių normų derinimu Bendrijos
lygmeniu iš esmės yra siekiama trijų tikslų: kelių eismo saugumo,
aplinkosaugos ir užtikrinti rinką prekybai variklinėmis transporto
priemonėmis pašalinant techninius prekybos apribojimus. Vadovaujantis
2001 m. spalio 30 d. Komisijos direktyva 2001/92/EB, kurią priimant buvo
atsižvelgta ir į kelių eismo saugumo reikalavimus, priekinių ir
priekinių šoninių transporto priemonės stiklų šviesos laidumas
atitinkamai gali būti 75 ir 70 procentų. Tai leidžia daryti išvadą, kad
net ir siekiant užtikrinti kelių eismo saugumą, galbūt visiškai pakaktų
numatyti reikalavimą, jog ant priekinių, priekinių šoninių ir priekinių
durų stiklų užklijavus atitinkamas (galbūt tam tikrus standartus
atitinkančias) tamsinimo plėveles nebūtų viršytos stiklų pralaidumo
ribinės vertės. Juolab kad pagal Techninius reikalavimus naudojamoms
kelių transporto priemonėms ir Techninių motorinių transporto priemonių
ir jų priekabų reikalavimus, Lietuvoje iš esmės buvo ir yra galima
naudoti transporto priemonę su gamykliniu būdu tamsintais stiklais, jei
jų pralaidumas nėra mažesnis už nustatytąjį. Todėl plataus masto
absoliutus draudimas klijuoti bet kokias tamsinimo plėveles ant
atitinkamų langų stiklų negali būti pateisinamas dėl jo neproporcingumo
siekiamiems tikslams. Šiuo aspektu dar kartą pabrėžtina, kad valstybės
institucijos, į kurias teismas kreipėsi, nenurodė jokių konkrečių
argumentų ir įrodymų, kurie galėtų visa apimtimi pateisinti nustatytą
prekių laisvo judėjimo apribojimą, ir apsiribojo iš esmės bendro
pobūdžio teiginiais.
Nagrinėjamoje byloje E. V. patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl
to, kad 2007 m. gegužės 9 d., apie 21 val., K. Baršausko gatvėje, Kaune,
vairavo automobilį Subaru Impreza (valstybinis numeris (duomenys
neskelbtini) kurio priekiniai šoniniai langų stiklai, administracinio
teisės pažeidimo protokolą surašiusios institucijos teigimu, buvo
padengti šviesos laidumą mažinančia plėvele, tuo pažeidžiant Lietuvos
Respublikos susisiekimo ministro 2003 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr.
3-241 patvirtintus Techninius reikalavimus naudojamoms kelių transporto
priemonėms. Kauno miesto VPK VP EPT AVS viršininko 2007 m. gegužės 22 d.
nutarimu apeliantui skirta nuobauda pagal ATPK 123 straipsnio 1 dalį.
Šio nutarimo priėmimo metu galiojusio ATPK 123 straipsnio 1 dalis numatė
atsakomybę už transporto priemonės vairavimą, neturint vidaus reikalų
ministro nustatyta tvarka išduoto leidimo naudotis kelių transporto
priemone su stiklais, kurių šviesos laidumas mažesnis negu leistina.
Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens vairuotos transporto
priemonės priekinių šoninių langų stiklų šviesos pralaidumas
nustatinėjamas nebuvo.
Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir į Europos Sąjungos
teisės normų viršenybę, teisėjų kolegija sprendžia, kad E. V. , net jei
jo vairuojamos transporto priemonės langų stiklai buvo padengti šviesos
laidumą mažinančia plėvele, negali būti laikomas pažeidusiu Techninius
reikalavimus naudojamoms kelių transporto priemonėms ir juose įtvirtintą
draudimą papildomai apdoroti bet kokia plėvele automobilių stiklus,
patenkančius į priekinį vairuotojo matomumo lauką 180 laipsnių kampu,
nes pastarasis draudimas prieštaravo Europos Bendrijos steigimo
sutarties 28 straipsniui. Patikimų duomenų, kad ginčo langų stiklų
šviesos laidumas buvo mažesnis nei leistina, nėra. Remiantis tuo, kas
išdėstyta, Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 6 d.
nutartis ir Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios
policijos Eismo priežiūros tarnybos Administracinės veiklos skyriaus
viršininko 2007 m. gegužės 22 d. nutarimas naikintini, o administracinio
teisės pažeidimo byla nutraukiama.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos
įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
E. V. apeliacinį skundą tenkinti.
Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo
priežiūros tarnybos Administracinės veiklos skyriaus viršininko 2007 m.
gegužės 22 d. nutarimą ir Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m.
birželio 6 d. nutartį panaikinti. Administracinio teisės pažeidimo bylą
E. V. atžvilgiu nutraukti.
Nutarimas neskundžiamas.
Teisėjai
Antanas Ablingis
Ričardas Piličiauskas
Virgilijus Valančius