On 2010-09-13 20:33, RaR wrote: > Nežinau, reikia tų progresinių ar ne, bet nematau juose jokios tragedijos. Tai aš juose irgi nematau tragedijos, tik jaučiu susirūpinimą, jog tai būtų dar viena sfera, kurioje nesubrendusių politikų žaidimai siekiant politinių dividendų persvertų blaivų protą. Juk pačių progresyvinių pajamų mokesčių nebuvimas yra viena iš viliojančių verslui sąlygų ir vice versa. > o dėl turto mokesčių (vienu protingiausių iš jų laikau žemės mokestį). Tai priverčia žmones suktis, kadangi negali kartų kartos gyventi iš kažkokio gerai prasisukusio prosenelio turtų. Jei palikuonys reikiamai nesisuka, jų turtas dėl mokesčių gana greitai susitraukia iki vidutinių piliečių turimo. Ir tokią sistemą laikau visiškai teisinga ir moralia. Kaip sakoma, "iš kiekvieno pagal sugebėjimus - kiekvienam pagal nuopelnus" (o ne pagal tėvų ar prosenelių nuopelnus). O čia drįsčiau nesutikti nei su paskutiniu lozungu, nei su pačiu principu. Žmonijai ko labiausiai trūksta, tai patirties vientisumo. Tai sąlygoja ir šeimos, kaip visuomenės sudėtinės dalelės, turtų kaupimą ir galėjimą taip palaikyti šeimos tradicijas ir atskirų jos individų, kuriems gal gamta pašykštėjo proto ar sveikatos, egzistavimą. Nes jų palikuonys gali būti vėl kupini kūrybinio potencialo. Jei mes bet kurį neapdovanotą gamtos individą automatiškai bausime jo tėvų ir protėvių turto netekimu, net be jo paties neigiamo indėlio, tai mes sužlugdysim šią seką ir tokie sekančios kartos gabūs palikuonys bus priversti vėl viską pradėt nuo nulio. Tai tiesiog kvaila. Kvaila, jog viena karta gali paneigti daugelio prieš tai gyvenusių kartų triūsą ir ateities kartų platesnes galimybes. Pagalvokim, kokio velnio man dabar stengtis, jei aš turėdamas, tarkim, akivaizdžiai nesuper verslų ar išmintingą palikuonį, žinosiu, jog iš jo valstybė per mokesčius atims visą mano, mano tėvo, mano senelio turtą ir pavers jį eiliniu vidutiniu piliečiu? Net anūkams nieko nesugebėsiu taip palikti. KAM TADA STENGTIS? Ir kitas aspektas. Jei yra tokia sistema, tai turtingoje šeimoje gimęs vaikas automatiškai privalės suktis kaip vijurkas, kad bent išlaikytų šeimos turtą nepakitusi! O gal jis žmonijai daugiau duotų naudos tapęs mokslininku, menininku, rašytoju, filosofu ar pan.? Dažnai tokie žmonės visuomenės pripažįstami jau po jų mirties, kai tuo tarpu valstybė juos spėtų nubausti dar jiems gyviems esant. Kodėl mes norime visus turtingus žmones priverst užsiimti tik turto išsaugojimu? Kodėl nevertinti šeimos keturiose dimensijose, t.y. ir laike, kai visi galės užsiimti tuo, kam jie gabiausi, pvz. senelis buvo gabus verslininkas ir sukūrė šeimai 200-ams metų turto pragyvenimui, jo sūnus, nesirūpindamas turtu, tapo žymiu astronomu, anūkas dailininku, kurio paveikslai dar už 300-metų kainuos milijonus, pro proanūkis vėl aptiks savyje gabumus ir norą verslui ir vėl pridės šeimai turto dar keliems šimtams metų. Apie darbo efektyvumo kėlimą specializuojantis siauresnėse srityse visi žinome, kodėl tai negalėtų veikti socialiniame vienete - šeimoje, pasiskirstant darbus laike? Pagalvokite apie tai. Ir dar. Bet koks turtas, tame tarpe ir žemė, turi ne tik ekonominės vertės aspektą, bet ir psichologinį! Apie kokį mes galim socialinį teisingumą šnekėt, jei taip žmogus būtų nustumiamas nuo turto, kuriam jis jaučia dvasinį prieraišumą, kuris susiformuoja iš kartos į kartą. Gal tame ir problema, jog dabar viskas matuojama tik litais už kilogramą, arą ar hektarą...