>> o dėl turto mokesčių (vienu protingiausių iš jų laikau žemės mokestį). >> Tai priverčia žmones suktis, kadangi negali kartų kartos gyventi iš >> kažkokio gerai prasisukusio prosenelio turtų. Jei palikuonys reikiamai >> nesisuka, jų turtas dėl mokesčių gana greitai susitraukia iki vidutinių >> piliečių turimo. Ir tokią sistemą laikau visiškai teisinga ir moralia. >> Kaip sakoma, "iš kiekvieno pagal sugebėjimus - kiekvienam pagal >> nuopelnus" (o ne pagal tėvų ar prosenelių nuopelnus). > > O čia drįsčiau nesutikti nei su paskutiniu lozungu, nei su pačiu principu. > Žmonijai ko labiausiai trūksta, tai patirties vientisumo. Tai sąlygoja ir > šeimos, kaip visuomenės sudėtinės dalelės, turtų kaupimą ir galėjimą taip > palaikyti šeimos tradicijas ir atskirų jos individų, kuriems gal gamta > pašykštėjo proto ar sveikatos, egzistavimą. Nes jų palikuonys gali būti > vėl kupini kūrybinio potencialo. Jei mes bet kurį neapdovanotą gamtos > individą automatiškai bausime jo tėvų ir protėvių turto netekimu, net be > jo paties neigiamo indėlio, tai mes sužlugdysim šią seką ir tokie > sekančios kartos gabūs palikuonys bus priversti vėl viską pradėt nuo > nulio. Tai tiesiog kvaila. Kvaila, jog viena karta gali paneigti daugelio > prieš tai gyvenusių kartų triūsą ir ateities kartų platesnes galimybes. Na, iki kapitalizmo buvo taip - grafai, bajorai ir kiti žemvaldžiai iš kartos į kartą buvo turtingi be jokių didelių pastangų (turėjai viso labo nekonfliktuoti su aukštesne valdžia ar nuspėti bei paremti būsimą nugalėtoją neapibrėžtumo laikotarpiu, kad tų turtų iš jų neatimtų). Kadangi iš esmės visos gėrybės buvo iš žemės, tai neturintys žemės ir jų palikuonys iš esmės buvo pasmerkti tam pačiam vargingam gyvenimui. Kapitalizmo idealas, ypač moderniojo amerikinio - kiekvienas gali tapti milijonieriumi ar milijardieriumi, jeigu sugeba. Kita tokios sistemos pusė - kiekvienas iš turtuolio gali tapti vargšu jei nesugeba. Kad visa sistema būtų dinamiškesnė ir atsivertų didesnės veiklos galimybės tiems sugebantiems, šalia viso kito yra ir mokestinis spaudimas tiems nesugebantiems. O dėl teisingumo, tai turtingose šeimose augantys palikuonys ir taip gauna geresnį auklėjimą, išsilavinimą, medicininę priežiūrą, pradinį kapitalą ir statusą, ir dažnai dar savo tėvų verslumo genus. Tad jie ir taip turi labai gerą startinę poziciją. Be to jau rašiau, jei žmogus turi kokį didelį žemės plotą, esant mokestiniam spaudimui nenorėdamas patirti nuostolių jis stengsis jį kaip nors panaudoti visuomeninėms reikmėms - dirbti žemę, atidaryti joje kokius parkus, atrakcionus ar pan., galiausiai ją išnuomoti - tada tą patį be abejonės darys nuomininkas. Panašiai ir su kitu turtu. Jei turtuolio palikuonys bus kokie autistai, karta iš kartos tik slampinės po savo teritoriją ir mėgausis turtais nieko neveikdami, jie labai greitai neteks tos teritorijos ir turto dėl mokestinio spaudimo. Šiuolaikinės demokratinės visuomenės turi labai aiškią turtuolio paskirtį - tai yra verslininkas, organizatorius, kuriantis ar išlaikantis darbo vietas, sukantis ekonomiką. Kitu atveju jis su savo turtais visuomenei nereikalingas. Jei jis didžiosios dalies savo turtų nenaudoja visuomenės reikmėms, iš jo jie palaipsniui atimami. Beje, visi mano aprašyti procesai šiuolaikiniame dinamiškame pasaulyje ir taip vyksta, turto mokesčiai tik dar prideda tam dinamikos. Ir nematau čia jokios sekos sužlugdymo. Kiekvieną dieną gimsta žmonės su naujomis genų kombinacijomis, kurios gali būti ir labai geros, tad protinga siekti visiems suteikti kuo vienodesnes galimybes jas išnaudoti. Beje, šiuolaikinių didžiausių turtuolių, ypač turtą vien savo sugebėjimais susikrovusių amerikonų jau kita ir psichologija bei vertybės. Jie žino, kad praturtėjo naudodamiesi juos supančia visuomene ir nebesiekia būtinai visą turtą atiduoti savo palikuoniams. Jeigu XX a. atsirado krūva turtuolių filantropų, didelę savo turto dalį aukojančių visuomeninėms reikmėms a la Rokfeleriai, tai šiuolaikiniai didžiausi turtuoliai aplamai savo palikuonims palieka tik nedidelę sukaupto turto dalį, beveik viską paaukodami visuomeninėms reikmėms (a la Geitsas, Buffetas ir kt.) > Pagalvokim, kokio velnio man dabar stengtis, jei aš turėdamas, tarkim, > akivaizdžiai nesuper verslų ar išmintingą palikuonį, žinosiu, jog iš jo > valstybė per mokesčius atims visą mano, mano tėvo, mano senelio turtą ir > pavers jį eiliniu vidutiniu piliečiu? Net anūkams nieko nesugebėsiu taip > palikti. KAM TADA STENGTIS? Stengtis dėl vaikų yra ko, jiems vis tiek kažką paliksi, galbūt ir labai daug. Ir eiliniu piliečiu dėl mokesčių jis labai greitai nepavirs, tiesiog jei bus neveiklus ar netalentingas, jo turtai mažės. > Ir kitas aspektas. Jei yra tokia sistema, tai turtingoje šeimoje gimęs > vaikas automatiškai privalės suktis kaip vijurkas, kad bent išlaikytų > šeimos turtą nepakitusi! O gal jis žmonijai daugiau duotų naudos tapęs > mokslininku, menininku, rašytoju, filosofu ar pan.? Dažnai tokie žmonės > visuomenės pripažįstami jau po jų mirties, kai tuo tarpu valstybė juos > spėtų nubausti dar jiems gyviems esant. Tai jei jis bus talentingas mokslininkas, menininkas, rašytojas ir t.t., jis galės tuo užsiimti ir puikiausiai iš to pragyventi. Turto valdymas - tai iš esmės profesija, kaip jau rašiau, tai yra tam tikras tarnavimas visuomenei. Kitą vertus, jei žmogus nesugeba ar nenori pats valdyti to turto, jis gali pasisamdyti kokį jo valdytoją (tai dažnai ir daroma). Svarbiausia yra ne atimti iš žmogaus turtą, bet priversti tą turtą kokiu nors būdu tarnauti visuomenei. > Kodėl mes norime visus turtingus žmones priverst užsiimti tik turto > išsaugojimu? Kodėl nevertinti šeimos keturiose dimensijose, t.y. ir laike, > kai visi galės užsiimti tuo, kam jie gabiausi, pvz. senelis buvo gabus > verslininkas ir sukūrė šeimai 200-ams metų turto pragyvenimui, jo sūnus, > nesirūpindamas turtu, tapo žymiu astronomu, anūkas dailininku, kurio > paveikslai dar už 300-metų kainuos milijonus, pro proanūkis vėl aptiks > savyje gabumus ir norą verslui ir vėl pridės šeimai turto dar keliems > šimtams metų. Apie darbo efektyvumo kėlimą specializuojantis siauresnėse > srityse visi žinome, kodėl tai negalėtų veikti socialiniame vienete - > šeimoje, pasiskirstant darbus laike? Pagalvokite apie tai. Apie turto valdymą jau rašiau - galima samdytis jo valdytojus. Kitą vertus šiuolaikiniame pasaulyje mokslininkais ir menininkais gali būti jau ne tik turtingi gimę žmonės. Kadangi mokslininkai ir menininkai gali puikiausiai pragyventi iš savo profesijos, o talentingi - net ir labai gerai gyventi, tie pradiniai turtai nebereikalingi - mes gi XXi-ame amžiuje. O jei turtuolis neturi sugebėjimų, bet nori tik žaisti mokslininką ar menininką, jis visuomenei toks nelabai reikalingas. Šiuolaikiniame pasaulyje einama prie to, kad visus darbus turėtų atlikti profesionalai, ir savo profesine veikla užsidirbtų pragyvenimui. > Ir dar. Bet koks turtas, tame tarpe ir žemė, turi ne tik ekonominės vertės > aspektą, bet ir psichologinį! Apie kokį mes galim socialinį teisingumą > šnekėt, jei taip žmogus būtų nustumiamas nuo turto, kuriam jis jaučia > dvasinį prieraišumą, kuris susiformuoja iš kartos į kartą. Gal tame ir > problema, jog dabar viskas matuojama tik litais už kilogramą, arą ar > hektarą... Na, aš galiu jausti dvasinį prieraišumą ir turtui, kuris nėra mano... Dvasinis prieraišumas ekonomikoje - ne kriterijus.