Norėčiau būti ir būti Palangos šaly; visame ruože nuo Girulių ligi
Šventosios; štai toji  šalis, kuriame atsiveria žemiškoji gyva
amžinybė- smėlis ir   judantis murmantis vanduo. Vandenai ir smėlynai
amžini mūsų laikino laiko gyvenimuose. O, miestė, širdimi pasakė"
žiūrėčiau į jūrą": amžina ir nuolat persimainanti ta jūra - štai
jos  mūša, dundesiai ar tingus raibuliavimas mūsų akims, jausmams,
pojūčiams ir atminčiai...Miestė ir raimis priešpriešiais 
žingsniuojantys   suplūkto smėlio pakrante -  susitinkam ir
prasilenkiam...O gal atpažįstame iš tų smėlio ir vandnų ilgesio  
viens kito akyse? Romantiška neįmanomybė.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19766